Va, noriu pabambėti, kaip tikras senolis. Buvo ir yra toks aparatas- Atari 2600. Tai vienas iš kompiuterinių žaidimų pradininkų. Tačiau ne apie tai, o apie programuotojus. Va toks vaizdelis:
Tai kogero vienintelis žaidimas kurį dar galiu pažaisti ant Atari 2600 nesudaužydamas televizoriaus ir nesunaikindamas savo psichikos. Tikrai žaidžiamas žaidimas, kažkas vyksta, kažkoks garsas, net medeliai su namukais nupaišyti- tai tik dekoracija. Viskas sukišta į 4 kilobaitus. Bet esmė tame, kad šis žaidimas veikia ant “kompiuterio” kuris turi 128 baitus (BAITUS! Karlai!) atminties. Šis kompiuteriukas neturi jokio video buferio. Iš esmės tai 6507 mikrokontroleris kuris “gyvai” generuoja video vaizdo signalą. Kažkas, kai programavo, turėjo skaičiuoti CPU taktus ir ekrano mikrosekundes, kad gautusi žaidimas. Va ką reikia pagerbti. Dar labiau, seni bambekliai ir pasikėlę “arduino” programuotojai turi nusilenkti tetulei Carol Shaw už šį stebuklą.
Continue reading →
Tag Archives: KOLEKCIJA
IBM Selectric – mechaninė beprotybė
Tai dar vienas biudžeto naikinimo objektų. Tai, jau galima sakyti, senovinė rašymo mašinėlė IBM Selectric II. Ši mašinėlė kaip ir elektrinė, tačiau elektra suka tik motorą. Viskas toliau veikia grynai mechaniškai. Kaip sakė vienas žmogus iš interneto- tai mechaninė beprotybė (mechanical maddness).
Dizainas – Atari XL serija
Visi kažkaip mano, kad obuoliai visada buvo stilingi ir dizaino pradininkai. Tačiau užtenka pažiūrėti į kitus to meto kompiuterius ir supranti, kad tada dizainas buvo kažkoks drąsesnis. Nelyginus aš super brangius kompiuterius iš SGI serijos. Pažiūrėkim į to meto flagmaną- Atari:
Tai mano turimi eksponatai. Dar kiek žinau vienas specifinis printeris, touchpadas, kasetinis skaitytuvas ir Atari 1200XL. Kolekcija kol kas ne pilna.
Bet tikrai matosi 80′ metų stiliukas, kai viskas buvo drasu.
Deja, abu printeriai neveikia dėl plastiko senėjimo. Tačiau diskasukis puikiausiai veikia ir skaito senus diskelius.
Plastiko degradacija ir restauravimas
Kažkada ekologai bambėjo, kad plastikas yra amžinas ir kad gamtoje jis nesusinaikina. Deja jie melavo. Jei paklaustumėt kokio nors Londono technikos muziejaus kuratoriaus, kokios didžiausios bėdos, jis iškarto pasakytu- plastiko degradacija. Ypač tai liečia celiulioidą ir kitus senuosius plastikus. Gal nelabai bėdos su ebonitu, bet jis darosi trapus.
Polietilenas teoriškai amžinas, bet praktiškai nuo gamtos darosi trapus. Polistirolas irgi byra. Epoksidinės/fenolinės dervos išleidžia savo blogį ir trukinėja. Netgi “medicininis” dvikomponentis siliconas (platinum cured) irgi sysina savo plastifikatorius. Senas “porolonas” arba pavirsta dulkėmis, kas yra pusė bėdos arba lipniu snargliu- kas nelabai faina. Kai kurios gumos pavirsta kietais miltukais, kitos- batų vakso/tepalo lipnumo ir spalvos tyre.
O va su ne tokiu nors senu ABS (ir ypač ABS+FR) irgi bėdos ir jos matomos. Teoriškai ABS išleidžia savo plastifikatorius ir ugnies atstumikus. O ten sako, kad yra bromo. Išoriškai- plastikas geltonuoja.
Ypač tam padeda saulės šviesa. Skirtingas “geltonumas” tikriausiai dėl skirtingo plastiko sudėties, dar kiek padėjo saulės šviesa. Patys kairiniai mygtukai restauruoti.
Kita bėda, kad tos išskirtos medžiagos yra nuodingos ir visokios piktai korozinės. O jei gaminyje skirtingi plastikai, tai vienas plastikas ėda kitą plastiką. Netgi nauji plastikai nedraugauja. Kažkada, dar praeitam šimtmetyje, kai aš ėjau į mokyklą, dariau tokią bzbidką- iš tėvo gavau kažkokio minkšto termplastiko, kuris gana gerai dirbo trintuko darbą. Tačiau siaubingai greitai suėsdavo polistirolą ir jo giminaičius. Todėl keli bendraklasiai buvo apdovanoti to minkšto plastiko gabalėliais. O beveik visi tada naudojo plastikinius penalus. 🙂
Priklausomai nuo pagaminimo, sąlygų, skirtingi plastikai skirtingai reaguoja. Aš nežinau kaip reaguoja ypač seni Atari, bet pas juos tamsios klavietūros- nelabai matosi. Tačiau man atrodo, kad 1970…1980 plastikas buvo “stripresnis”, poto nauji Atari ėjo su šviesiais korpusais, ir ten buvo visaip. Turiu kelis Commodore, jie irgi skirtingai pageltonavo.
Dabar apie remontą ir restauraciją. Jei plastikas pageltonavo, dar galima jį atstatyti. Šį metodą sugalvojo senų kompiuterių kolekcionieriai ir padarė jį “open source”. Vadinasi- retr0bright (retrobright).
Tai tikrai tie patys mygtukai. Kaip matosi iš žalio fono, viršuje deja telefonas kiek paryškino geltonumą, tačiau patikėkit- jie tikrai buvo geltoni. Apačioje maždaug po paros- dviejų mirkymo.
Receptas paprastas- tikras vandenilio peroksidas (aš naudojau gal poros metų senumo, 35% stiprumo, industrinį H2O2) praskiestas per pusę. Spėju, kad jo stiprumas tarp 10 ir 15%. Daugiau stiprumo nereikia- dariau eksperimentus su grynu, tai ėdė plastiką. Svarbu daryti lėtai. Ir dar reikia ultravioletinės šviesos. Tinka ir saulės šviesa. Tačiau gyvenam Lietuvoje, tai salės nėra daug. Todėl panaudoja UV LEDus nuo “nagų džiovinimo” mašinėles. Bandžiau eksperimentą su baktericidine lempa, tai efekto nebuvo. O va tas violetiškai-mėlynai-ultravioletinis tikrai veikia. Apie pora vatų elektros į du LED ir kiaura diena švitinimo su pamaišimu. Naudojau uždarą plastiko indelį, nes apšviestas peroksidas ir jame plaukiojantis plastikas pradeda kiek burbuliuoti ir smirdėti. Kas ten apart “atominio deguonies” išsiskiria aš nežinau, bet geriau neuostyti.
Man biški neramu dėl šiuolaikinio “ekologiško” plastiko- kiek veikia ir ką išskyria šiuolaikiniai plastikai. Koks nors “dermeo” čiužinys irig pagamintas iš kažkokio “porolono” sluoksnio- kaip jis degraduoja ir ką jis “iškvepuoja” tiesiai žmogui į nosį? O kaip tai “melanino” puodeliai? O kaip plastikiniai elektriniai virduliai? Nafig. Reikia išbandytus kimšalus- vilną, arklio ašutus, jūros žoles ir paprastą medvilnę kišti į čiužinius (pūkai ir plunksnos deja mane alergizuoja), o arbatinuką sukonstruoti iš sidabro- sidabras tik švelniai toksiškas 🙂 Arba iš titano, tantalo ar niobio (tiesa dėl paskutinio tai nežinau).
Atari 2600 jr
Einu kartą per lobynus ir matau raritetą- Atari 2600 (jr) PCB. Pirmiausia ji buvo plaktuku išlupta iš korpuso, o poto kažkas dar ir užlipo su kojom. Bet šiuolaikinė medicina viską gali…
Deja, pajungus maitinimą, vaizdelis neatsirado. Nors procesoriukas kaip ir veikė, bet pastoviai striginėjo. Tikslesnė analizė parodė, kad CPU A7 (rodos) koja “kabo ore”. Tai buvo labai keista. Išlitavus viskas paaiškėjo:
Procesorius perskilo per pusę, tačiau kristalas nepasižeidė. Ir nepasižeidė visos kojos išskyrus vieną.
O toliau banalu- pirmiausiai pirkau pigiai iš kino CPU, poto buvo pinigai atgal, neigiami atsiliepimai, skundai ebay. Poto buvo dar vienas pirkimas jau iš Vokietijos (bet irgi pridurkas- užsienio siuntimas jam kainavo kosmosą. Teko naudotis virtualiu adresu.) ir aparatas kaip ir veikia. Tiesa, reikia padaryti teisingą video signalo stiprintuvą.
C64 kartridžas
Jei norisi parodyti n00bams kaip kompiuterių aušroje atrodė žaidimai reikia pasiruošti- gal vienam žaidimui ir tinka koks magnetofonas, bet tolimesnei demonstracijai nėra nieko geresnio už ROM kasetę- cartridge ar kartridžą. Šiais, pigių PCB laikais galima pasidaryti “desietką” kartridžų ir susirašyti keletą žaidimų. Kodėl ne vienas, universalus su kokia SD kortele? Todėl, kad paberti ant stalo kalną hardwarės atrodo žymiai prabangiau, nei vienas vienišelis. O ir dėl to, kad šiaip sau. Norėjau ir padariau.
O ir veikimo greitis- tik inkiši ir vsio. Gali gaudyti su mašinyte kažką. Šitas žaidimas niekada nepatiko.
Continue reading →
Dailusis litavimas
Gerasis žmogus Algis papildė mano kolekciją nauju eksponatu- Sharp PC-2500. Viena bėda, kompiuteryje buvo šarminiai akumuliatoriai kurie ištekėjo. O jų elektrolitas turi vieną įdomią sąvybę- jis ėda takelius ir keliauja po apsauginiu laku išilgai takelio. Ko pasekoje kompiuteriukas neįsijungė. Teko remontuoti…
Nuotraukoje kompiuteriukas biški jau veikia. Dar neveikia vienas mygtukas, dalis ekrano ir tikriausiai yra problemų su RAM/ROM. Čia keista, CMOS ar panaši technologija, kur visi rezistoriai 100K – 1M ribose. Todėl bet koks PCB pažeidimas kompiuteriukui vaidenasi kaip papildomi rezistoriai ir jis neveikia. Teko biški plauti. Tačiau ne visur tai galima, nes pati PCB pagaminta iš popieriaus ir fenolio dervos- šarmai iš elektrolito susigėrė vidun.
Continue reading →
Atari 800XL – finita
Po keletos metų nereguliariaus remonto, pagaliau pabaigiau Atari 800XL remontą. Apie remonto pradžią rašiau net 2016 metų pabaigoje. Aišku aš jo neremontuodavau kiekvieną dieną. Tačiau po truputi kaupėsi atsarginės detalės, žinios, dokumentacija, papildomi instrumentai.
Kas gi buvo pakeista: RAM pilnai, net buvo išbandytas savadarbis statinės atminties modulis. Kitos mikroschemos, ne tik čipsetas, bet ir keletas smulkmių, kur buvo aplituota tarybiniais laikais. Perrašytas ROM (dabar OS sėdi EEPROMe), perrašytas MMU (vietoje sužalotos PAL panaudota GAL).
Continue reading →
Mano kompų ir ne tik kolekcija online
Po kelių prašymų, biški sukuriau savo senoviškų kompų ir ne tik kolekciją online.
Kol kas adresas www.pumidas.com/kolekcija.
Manau, po truputi pildysiu.
Šiukšlių kaupimo rekordas
Šiandien įvyko kogero didžiausias nepanaudotinų daiktų panaudojimo arba šiukšlių kaupimo rekordas. Tikriausiai ne karta buvo taip, kad koks nors daiktas mėtosi nereikalingas metų metus ir vieną dieną jis išmetamas. Ir nepraeina nė mėnuo ir kam nors prireikia būtent tokio daikto. Bent jau man tai buvo kelis kartus. Ir jokios mistikos nėra- paprasčiausiai pas mane yra ta liga, kad kaupiasi daiktai ir daiGtai. O kartai būna ir kitaip.
Va tas rekordinis daiktas:
Taip, aš kartais užrašau datą ant daikto. Ši data ir raidės “KPI” sako, kad 1986 metais, sausio 28 dieną, paauglys Levas praėjo pro Kauno Politechnikos Instituto (KPI, dabar KTU) beveik uždarą kiemą ir pamatė, kad institutas išmetė nepanaudotas popieriaus juostas. Šias, 17.5mm pločio teletaipo perfo juostas ir kiek siauresnes- teksto printeriui. Matyt tada buvo tvarkomasi ir jau tapo nebenaudojama ši technologija.
Beja, ten kažkada dideliais kiekiai buvo feritinės atminties ir kito ekskliusyvini gėrio. Deja, liko tik keli rulonai popieriaus, nes buvo noras naudoti kaip “konfeti” ar kaip vadinasi ir buvo užkišta už radiatoriaus. O po to, su eglutės žaisliukais ir kitu šlamštu pasislėpė giluminiuose kloduose…
Continue reading →