Ir vėl, kažkokios nesamonės iš titano. Tai sukorodavusio seno “eskizo” remontas ir jo tvirtinimo elementai.
Pastebėjau, kad tokia primityvi šaltkalvystė kiek apramina nervus. Aišku, jei viskas maždaug gaunasi, va jei nesigauna, tai nervai visiškai išsitampo.
Visos metalinės detalės iš gryno titano, plastikas- politetrafluoroetilenas (Polytetrafluoroethylene, teflon, Фторопласт).
Continue reading →
Vasara… Beveik jokių projektų nedarom. Nebent tvarkiau kambarį ir garažą. Nu dar pakeliui, darbui, dariau vieną detalę:
Koleikas žaidžiu su suvirinimo aparatu. Nelabai kas gaunasi, tai pažiūrai į jutūbę, tai pats pavirini… Tai ir žaidžiam, kai būna laiko, noro ir nelabai šalta. O pavasaris šis toks šaltokas.
Gyvenu name kuris statytas rodos 1939 metais ir kai kuriuose kambariuose išlikusios originalios spynos. Tos spynos nelabai ir naudojamos, bet vienos dvivėrės durys (pakabinamos ant bėgelio! sustumiamos) turi labai įdomią spyną. Ji sujungia dvi varčias- tiesiog surakina dvi duris viena su kita. Tačiau raktelis pamestas…
Tai ir kažkokio strypelio, geležies gabaliuko ir spyruokliuojančios poveržlės padariau raktą.
Continue reading →
Šiuo metu aš dirbu chemiku-laborantu. Nes mano chemikė laborantė atostogauja. O ji, tikras kakulis, paliko gana didelį bardaką ir per skubėjima nenurodė, kad daug tyrimu dar nepadaryta. Tai dirbu stipriai ir nervai nelaiko ką nors kurti šiems puslapiams. Bet va parašyti apie darbą galiu biški. Šiaip, norėjau panašiai rašyti į wikipediją, bet poto nusviro rankos. Ten reikia gražiai viską parašyti, su nuorodom. O iš kur tos nuorodos, kad fire assay arba “bandymas ugnim” naudojamas šimtus metų, tačiau aprašomas tik keliose knygose ir šiaip, yra kaip burtininkavimas su moksliniu pagrindu.
Todėl va jums iliustruotas fire assay for dummies:
Bandymas ugnimi tai metalurginis procesas arba paprasta neorganinė chemija ir fizika aukštoje temperatūroje. Dažniausiai tiriam auto katalizatorius, todėl ir paaiškinsiu šią chemiją. Poto gal kas kur supranta Lietuvių kalbą, išvers sapaliones į bendrinę kalbą ir įdės į darbo puslapius.
Tai autokatalikai tai gana įvairi aukštatemperatūrinė keramika kurios paviršius padengtas įvairiais junginiais, tame tarpe ir brangių metalų Pd, Pt, Rh ir k.t. Paladis dalinai būna oksido pavidale, o šio metalo oksidas specifinis- jis atsparus rūgštim. Todėl norint ištirti kiekybiškai, kiek % metalo yra katalizatoriaus masėje, reikia katalizatorių chemiškai suskaidyti. Galima tirpinti labai piktoje HF rūgštyje, bet tai žiauru. Todėl naudojamas fire assay- ugnies procesas.
Katalizatorius sumalamas. Reikia sumalti smulkiai, iki pudros, kad praeitu per 100μm tinkliuką. Eksperimentui reikia apie 10g medžiagos, bet gerosios medžiagos pasiskirsčiusios netolygiai, todėl yra visa eilė procedūrų, kurios aprašo teisingą medžiagos pavyzdžio paėmimą. Šiaip, 90% laboratorijos klaidų būten ir yra neteisingame pavyzduko paėmime.
Taigi, teisingai paimtus miltukus maišome su fliusu. Fliusas (iš vokiečių kalbos kogero- takus?) tai borakso, smėlio, sodos, anglies (grafito ir kokso pavidale) mišinukas + pernešimo metalas. Aišku visos medžiagos švarios. Kadangi brangių metalų ten vos vos, išgautą metalą nesugrabaliosi. Todėl naudojamas metalas nešėjas- bet koks kontroliuojamas, kiek kilmingesnis metalas. Galima būtų naudoti kokį auksą, bet jis rupužė kiek brangus. Sidabras biški per žemos temperatūros- prie paladžio platinos temperatūrų jis pradeda stipriai garuoti. Todėl naudojamas arba varis arba nikelis.
Aš naudoju varį, nes jo darbinė temperatūra mažesnė ir ji lengviau apdoroti. Kai kurios laboratorijos naudoja nikelį- jis daugiau sugeria kilmingų metalų. Bet jo tolimesnis tyrimas labai komplikuotas- reikia turėti kibirštinį spektrometrą (jis kainuoja daug) arba užsiknisti su tirpinimu.
Continue reading →
Daug kartų girdėjau siaubo istorijas kaip dega suvirintojų deguonies žarnos. Teoriškai tai įsivaizdavau, bet visą laiką norėjau padaryti tokį eksperimentą. Tačiau niekada neturėjau pigaus ir saugaus deguonies šaltinio.
Kol nepapuolė šiukšlyne deguonies koncentratorius. Tai toks aparatas, kuris su myslingais filtrais iš oro surenka deguonį ir pumpuoja per žarnelę. Šis prietaisas skirtas ligoniams kurių plaučių funkcija nelabai veikia, o kad gyventi reikia deguonies. Man papuolė amerikoniškas aparatas, tai jam reikia 110V ir 60Hz maitinimo. Gerai, kad aparastas veikia ir su 50Hz (ten viduje asinchroninis variklis, todėl galėjo ir neveikti)
Aparatas senas… šiaip papuolė trys aparatai. Viena išardė niekadėjai, kitus du prilaikiau- tikrai panaudosiu laboratorijoje.
Continue reading →
Toks keistas pavadinimas “spaudai ir anspaudai” kilo… dėl LR įstatymų kvailumo. Kažkada susigalvojau, kad reikia susižymėti savo fantastikos knygeles, nes jas skolinasi kai kas. Kiek galvojau kaip tai daryti ir kreipiausi į firmelę kuri gamina anspaudus. Ir ten sužinojau, kad vienus galima gamintis, o štai kitų negalima gamintis, jie registruojami ir panašiai. Jau užmiršau kur kurie. Kai pradėjau aiškintis kuom jie skiriasi taip ir nesupratau, nes firmelės atstovas biški mykė ir panašiai. Neesmė (nors tiesa, prisiminkim apie kalio cianido ir boro rūgšties nuodingumą anot seimūnų).
Todėl kilo mintis pačiam pasidaryti… žymeklį. Šiaip, yra keletas metodų kaip tai padaryti. Pirmas bandymas tikriausiai buvo prie kokius 14 metų. Tada lazerio neturėjau, o turėjau rašalinį printerį. Tada anspaudai buvo daromi fotopolimerizacijos metodu. Man to polimero nepardavė, o ir šiaip, nebuvau toks naglas. Aš paprasčiausiai nusipirkau tą polimerą internetu 🙂
Štai, tas polimeras. Per tiek metų išbluko dėžutė, o ir neaišku ar jis dar veikia. Komplekte buvo plėvelė, kažkoks “skalbiklis”, pertvarėlių porolonas ir aišku fotopolimeras.
Continue reading →
Tavo-mano vamzdyje jau prieš kelias dienas įdėjau filmuką apie sidabro elektrolizę. Dabar atėjo laikas pažaisti su brangesniu metalu. Todėl pradžioje surinkau visas turimas laboratorijos atliekas ir sulydžiau į vientisą gabaliuką. Poto užsiimiau auksakalyste ir ištaškiau tokį plokščią daiGtą.
Continue reading →
Sveiki,
senokai jau buvo straipsniukas- foto mįslė. Taigis- objektas iš mūsų sandėlio. Tai sudėtingo ir tikriausiai labai brangaus prietaiso dalis.
Tai didokas germanio kristalas. Jis taip blizga, nes turi du kontaktus, kurie kažkaip metalizuoti. Šis kristalas buvo įspraustas į aliuminio dėžutę. Kaip tarpinės buvo panaudotos indžio skardos juostelės. O varžteliai lietėsi prie kristalo per švino gabaliukus. Deja, varžteliai praėjo kiaurai šviną ir kiek subraižė germanio paviršių. Todėl ir matosi tie du pėdsakai.
Continue reading →
Papuolė į rankas blogas vandenilio generatorius, Peak Scientific Instruments Ltd, CHF 200. Kadangi recyclingo atžvilgiu jame labai mažai metalų (nu gal vario tai daug), tai pradžiai užsinorėjau jį paleisti.
Tačiau aparatas buvo “iškrautas iš automobilio” mėtymo budu ir dar buvo nuplėštas korpuso dangtis. Dar jis pagulėjo “auštyn kojom”, o gal ant šono, tai skysčiai galėjo patekti ne ten kur reikia.
Todėl pradžiai aparatą išnarsčiau. Kartu prifotkinau keletą nuotraukų. Šiaip, fotkinau tam, kad uždokumentuoti visus sujungimus. Nes jei ką nors išardai, kartais sunkoka surinkti atgal be instrukcijų.
Continue reading →
O dabar sudėtingas variantos to, kas jau buvo išbandyta senesniam straipsnyje. Gal galima padaryti magnetine maišyklę be mechanikos- tereikia sukurti besisukantį magnetinį lauką. Tokius laukus turi visi elektros motorai, tai gaunasi, kad mums reikia sukurti elektroninį motoro valdymą. Maišyklei reikia gero pradinio sukimo momento, gal būt “soft start”. Tai pasirinkau industrinį standartą- trys fazės. Gaunasi kaip ir standartinis lėktuvėlio modeliuko kontroleris, tačiau skirtumas, kad šis “dažnio keitiklis” visiškai asinchroninis, nes nėra nei holo jutiklių, nei srovės ar įtampos matavimo. Paprasčiausiai paprastas keitiklis.
Čia jums klasikinės trifazės iliustracija:
Bangos, t.y. fazės pasislinkusios viena kitos atžvilgiu per 120 laipsnių (1/3 apskritimo)
Ir pati banga yra sinusoidė. Todėl kontroleris (šį kartą AVR ATMEGA48V10) turėtų skaičiuoti sinusus. Tačiau trigonometrija pernelyg daug resursų reikalaujantis reikalas, todėl viską prastinam.
Continue reading →
