Pabandysiu paaiškinti, kaip aš dariau savo staklytes. Kadangi dariau be brėžinių, tai nelabai yra ką parodyti. Todėl biški papaišiau tokių “IKEA” stiliaus paveiklsiukų.
Iškarto pasakau, kad tai pirmas blynas ir konstrukcija turi rimtų trukūmų. Bandysiu tas problemas aprašyti eigoje.
Taigis, Z ašis. Šios ašies eiga mano prietaise minimali- gal kokie 5 cm. Ilginant eiga atsiras stabilumo ir tvirtumo problemos.
Surinkti šią detalę geriausia ant “U” profilio, tačiau tokio man tinkamo nebuvo, todėl surinkau iš dviejų “L” profilių.
Dar kiek cheminių iliustracijų
Va taip jos atrodė prieš plovimą. O gal kiek ir plovimo metu. Nebepamenu. Principas tame, kad auksas šiaip netirpsta rūgštyse (gal tik čiūt čiūt. Ir aišku nekalbu apie HF). Tačiau tirpsta aqua regia- karališkame vandenyje (HCL:HN03 – 3:1).
Tačiau jei tokias drumzles perplauti visokiom rūgštim paeiliui, ir dar perskalauti vandeniu, tai visi kiti nekilmingi metalai išsiplauna. Ag ir Pd išsiplauna su azotke. Čia šie metalai neturi dalyvauti.
O štai sidabra galima išgauti elektrolize:
Tos juodos drumzlės tai kažkokie pelenai ir silikagelis. Pastarasis visiškai pašalina galimybe naudotis filtravimu- tai tas pats, kaip išfiltruoti žele ar kisielių. Todėl eksperimento metu buvo filtruojami tik jonai- jie kiek mažesni ir judresni. Kaip filtras panaudotas porėtos keramikos tiglis. Jis vos vos praleidžia vandenį, tačiau nešvarumu nepraleidžia. Padavus elektros įtampą, sidabro jonai į vieną pusę, o piktybiniai elementai ėda grafitinį elektrodą.
Praktiškai eksperimentas beveik pavyko. Tačiau dideliais kiekiais toks metodas buitinėm sąlygom gautusi nerantabilus. Tačiau sidabrą gerai išsiurbė. O tą ir reikėjo atlikti, nes tikslas buvo suskaičiuoti kiek % Ag ten pasislepė.
Pats sidabras buvo nukrapštomas nuo nichrominio elektrodo ir kraunamas į indelį. Kartais gaudavosi net blizgūs paviršiai.
Šiaip, norėjau parašyti pilnaverčius straipsnius apie tai, bet kažkaip nesusiformavo daug teksto.
Gatvių požemių topgrafija
Kartais reikia susidurti su žemės darbais. O žemės darbai “viešoje” vietoje yra gana komplikuotas reikalas- ten niekas neatsimena kur kas pakasta. O jei nutrauksi kokį nors kabelį- bus problemos. Ne tik kažkokia nebaisi bauda, bet ir remonto išlaidos. O dar baisiau, kabelio (ar kitų komunikacijų) naudotojas gali tau užkrauti prastovos nuostolius. Jei nukirpsi kokį nors optinį kabelį, koks nors telekomas gali paskaičiuoti visų atjungtų klientų mokesčius, o jei atšildysi kokios nors maGsimos šaldytuvus, tai gali ir prisipirkti pašvinkusių produktų.
Mūsuose teoriškai yra žemėlapiai kur kas eina, bet žemėlabai dažnai neatitinka. Galima išsikviesti kokį specialistą. O dar kaip uždokumentuoti to durno “specialisto” darbą, kai jis rankute mostelį- tipo kasti galima…
O kaip tai daroma didesniam ir senesniam metropolyje?
Continue reading →
Ką reikia susipirkti norint atkartoti mano mechaninį projektą
Kadangi žadu aprašyti mechaninį projektą, tai pradžiai pradedu nuo BOM (Bill Of Materials). Iš karto pranešu, kad nesu mechaninių projektų guru. Paprastai tai kas liečia kokią mechaniką ar drožybą, man viskas gaunasi kreivai ir šleivai. Klasikinis variantas- inkiliuko tiesaus nesugebu sukalti. Tos lentynos gavosi beveik tiesios vien tik todėl, kad jų elementai jau buvo supjaustyti gamykloje.
Mums reikės įrankių. Visokių atsuktuvų jau visi turit. Dar reikės gręžtuvo ir keletos grąžtelių (2.5, 3.2, 4.1, 8 mm ir panašiai). Šitas projektas beveik gavosi vien tik todėl, kad neapsikentęs nusipirkau (pagal skelbimą) mažiausias kiniškas gręžimo staklikes. Manau, kad naudojant paprastą drėlę man nelabai gautusi. Gal kiti labiau patyre.
Dar reikia įsigyti kniedytuvą ir keletą komplektų kniedžių. Aš pagrinde naudojau tas 3 su biški milimetro aliumines kniedes su paslėpiamoms galvomis.
Metalo pjūklelis irgi pravers.
Taip pat reikia įsigyti M3 varžtelių, veržliukių ir šaibų. Dar ir spyruokliuojančių poveržlių. Varžteliai vieni su paslėpiamom galvom, kiti ne. Pradžiai viskas surenkama ant varžtelių. Vėliau dalis varžtelių pasikeičia į kniedes.
Manau reikės dildės. Aš naudojau visai mažytę metalo dildę- nes tikrai kartais kas nors nesueina ir reikia padildinti.
Gal reikės ir didesnių varžtelių. Ir nedidelių medvaržčių.
Continue reading →
Steperinių motorų maitinimo šaltinis
Tai dar vienas straipsnelis vedantis prie mano mechaninio eksperimento.
Žingsniniai varikliai tai supaprastintai elektromagnetai ir magnetai viename korpuse. Elektromagneto magnetinė jėga priklauso tik nuo srovės ir vijų skaičio. Kaip ir paradoksas gaunasi, kad įtampa kaip ir nesvarbu. Čia jei motorai būtų pagaminti iš superlaidininko. Kadangi naudojama paprasta viela, šioks toks įtampos kritimas egzistuoja. Todėl ir motoriuko etiketė turi šią informaciją:
3V ir 1.2A. Tai reiškia, kad motoro darbinė srovė yra 1.2A ir tada ant apvijų kris apie 3V. Daugiau 3V kaip ir neverta duoti. Gaunasi, kad steperiai yra srovės vartotojai, kaip LEDai.
Continue reading →
Sidabrinis akumas
Yra tokia akumuliatorių šeima- sidabriniai. Šiaip jie jau seniai naudojami- jie pirmieji kilo į kosmosą ir tikriausiai pirmieji leidosi į mėnulį. Bent jau pirmasis palydovas “sputnikas” ir amerikiečių mėnuldžipiai tikrai naudojo tokio tipo akumuliatorius. Aišku akumai turi ir neigiamų sąvybių- mažai krovimo iškrovimo ciklų, iš šiaip brangoki. Tačiau viena sritis, kur brangumas kartais nesvarbu, yra karinė technika. Vienoje karinėje technikoje radome atsarginius nenaudotus akumuliatoriukus. Gerai, kad nenaudoti- viduje nebuvo kalio šarmo elektrolito.
Jis atrodo maždaug taip:
Continue reading →
Steperių valdymo plokštelė
Jau senesniam straipsnyje apie solder bridge rašiau, kad litavau kelias PCB su daugybe tranzistorių ir mažu procesoriuku.
Dabar biški plačiau apie tai… Viskas prasidėjo nuo fantazijos, kad reikia valdyti steperius ne tiesiogiai per kompą ar nuo MCU, bet per paprastas “dukterines” plokšteles kurios pačios turi savo menką protelį ir sugeba dirbti savarankiškai. Ta įdėja buvo labai “orinė”. Kitas faktorius buvo, kad radau kažkokius moduliukus, kuriuose buvo prilituotos ATMEGA48 mikroschemos. Tik labai iškrypusiam korpuse. Tos mikroschemos visur maišėsi ir grąsinosi pasimesti. Trečias faktorius- tai kiniškos PCB. Naudojant buitinę PCB technologiją, tokias bluseles kaip šie procesoriukai nesulituosi. Taip gimė ši PCB.
Continue reading →
Dvi plytos. Arba Samsung ir Blackberry migracija
Vienas toks žmogus turėjo didelį Samsung telefoną. Tą iš naujesnių. Tačiau telefonas išsprūdo ir trenkėsi kampu į keramines plyteles ir dužo viduje biški. O žmogus susigalvojo, kad jam reikia dabar Blackberry 10 serijos. Nu žodžiu iš vienos plytos perėjo į kitą plytą. Vienoje plytoje Android, kitoje- windows. Tikriausiai.
O dabar prasideda… čia bambėsiu kiek labiau apie blakbėrius, bet klius ir kiek samsungui.
Visa bėda, kad žmogus turi daug kontaktų- tiksliau samsunge buvo 1416 telefono kontaktų. Dar kažkiek šimtų pačioje SIM kortelėje… Kai visą šitą nesamone perkelti? Logiškiausia, susiinstaliuoti softą, import-export ir viskas.
Samsung Kies leidžia eksportuoti į CSV, kažkokį vidinį formatą ir į virtualias vizitines korteles (čia kur vienas failas vienam kontaktui. T.y. 1416 failų direktorijoje). Padarom visus variantus, nes dar neaišku, ką valgo Blackberry softas.
Suinstaliuojam softą nuo juodos uogos- kažkoks Blackberry Link. Oblia. Nėra importo, tik iš … Outlooko importuoja.
Continue reading →
Mikrobanginis mineralizatorius
Kad ištirpinti tai kas prie normalių sąlygų netirpsta, reikia sąlygas padaryti nenormalias. Šiuolaikinis mokslas dažnai naudoja tokius mažiukus “autoklavus” – hermetines talpas kurios keliama temperatūra ir slėgis. Naudojant visokias bjaurias rūgštis tos talpos dažniausiai padarytos iš storo teflono, o aplink dar šarvas iš kažkokio kitokio plastiko. Tokios kapsulės vadinamos bombomis. Nes jos tikrai kartais sprogsta kaip bombos. Plastikinius indus geriausia šildyti su mikrobangu krosnele. Taip ir gimsta mikrobanginis mineralizatorius. Tačiau tai nėra teisingas terminas. Angliškai tai microwave digestor. T.y. mikrobanginis virškintojas. Jis “suvirškina” tiriamas medžiagas.
Nusipirkom tokį prietaisą. Tiesa šis modelis nėra labai prabangus, tačiau savo darba atlieka. Vienas toks žmogutis privačiam pokalbyje pasakė, kad tie visi navarotai dažniausiai visiškai nereikalingi, ir tą patį darba atlieka tos pačios bombos sukištos į buitinę mikrobangę. Tik vienas momentas- reikia atspėti šildymo galią, kad nesprogtu :).
Todėl mūsų modelis turi slėgio matavimą.
Čia dar nepilnai sumontuotas- ventiliacija veda į kambarį. Vėliau viską teisingai sujungėm į tikrą ventiliaciją. Continue reading →
Pro kurvos remontas :)
Toks “profesionalus” Hewlet Packard ProCurve 1410-24G (J9561A) remontas. Išmetė tokį vieną, maitblokis geras, tačiau nepasileidžia. O tikrai gaila- visiškai neapdulkėjęs, rodos 2011 metų gamybos.
Skrodimas parodė, kad naudojami sinchroniniai step-down stabilizatoriai išoriškai geri, tačiau neveikia. Įtampų matavimas pagal datasheetus parodė, kad kažkoks mandras paleidimo modulis neleidžia pasileisti vienam stabilizatoriui ir/arba nunešė patį stabilizatorių. Gerai kad 3V. Trumpas testas su ličio batarke parodė, kad switchas pasileidžia ir puikiausiai swičiuoja. Knisimasis po internetus nepadėjo, naujas stabilizatorius po ranka neguli, mikroschema nelabai matosi parduotuvėse. O poto nusprendžiau- nu i nafig. Kaip tik šiukšlių dėžėje gulėjo susvilęs (nužaibuotas) kiniškas switchas. Todėl į rankas žirkles, biški lituoklio ir…
Pora laidelių šėn, pora ten…
Ir Prokurva veikia. Kadangi 3V stabilizatoriaus mosfetas panašaus dydžio, tai tikiuosi, kad aparačiukas veiks ir kai bus įjungta daugiau laidelių.
Gi gigabitiniai switchai nesimėto… o gal mėtosi? 🙂