Kartai surenki stiprintuvą, o jis kaip ir stipriną, bet naudoja per daug elektros (srovė per didelė), garsas kažkoks keistas arba net cypia. Oscilografas rodo, kad prie pagrindinio signalo dar prisidėjo papildomas, aukštadažnis:
Continue reading →
Operaciniai stiprintuvai: realaus pasaulio pavyzdukas 2, pratesimas
Primenu schemą:
Ir prisimenam tuos spygliukus signalo pradžioje. Kaip su jai susikovoti? Gi iš pirmojo stiprintuvo signalas buvo geras, tik pasvirusiais šonais. Pradedam nuo neinvertuojančio operacinio U5A. Ten tokie dideli rezistoriai… O jei juos sumažinti 10 kartų? Iš teorijos gi žinom, kad stiprinimas nepasikeis.
R96 ir R93 iš 120 kiloomų tapo 12k. Jungiam schemą ir stebim ekraną:
Continue reading →
Savel spaudoje :)
Šiandien… 🙂
Atspėkit iš trijų kartų kas čia nupaveiksluotas.
Operaciniai stiprintuvai: realaus pasaulio pavyzdukas
Pašnekėjom apie operacinių stiprintuvų teoriją ir sukurpiam tokią schemą realiam pasaulyje:
(Schema pasididina). Schemoje gali būti klaidų ar nereikalingų detalių. Aš ją projektavau ypač senai, poto kai kinai padarė plokštę, tai dar ji kokius metus gulėjo neliečiama. O kai pradėjau montuoti jau neatsimenu kam kai kurios detalės. Šiaip jos skirtos eksperimentuoti ir ne visas reikia sulituoti.) R99 ir R92 nenaudojamas. R89 ir R94- sintetinė žemė.
Šis monstras turi visus teorinius elementus: įtampos kartotuvą- buferį, stiprintuvą ir invertuojantį stiprintuvą.
Continue reading →
Operaciniai stiprintuvai: intro
Viskas gal prasidėjo nuo sponsorinės MAX4494AKA+T špūlės. Špūlėje kogero 2500 vienetai dvigubu operacinių stiprintuvų. Gana šlykščiam korpuse- SOT-23. Tai niekuom neišsiskiriantys stiprintuvai, kaip rašo datašytas “general-purpose operational amplifiers”, “unity-gain bandwidth
of 5MHz” ir bla bla kuri man nieko nesako, nes niekada nesimokiau ir per daug nesidomėjau aš operacinių stiprintuvų teorija. Bet praktiškai naudoju.
Taigis, turim pora “štukų” mikroschemų- reikia jas kam nors panaudoti. O kam gi, jei ne eksperimentams. Kai projektuoji PCB, dažnai lieka laisvos vietos iki standartinio dydžio, tai ko į tą vietą nesukišti tuos mikrobus.
Atari 800XL ir kitų maitinimo optimizavimas
Atari kompiuteriukai (8 bitų) turi vieną bėdą- pas juos išorinis maitinimo šaltinis nėra tobulas. Jis paprastutis- transformatorius, lygintuvas ir linijinis (linear) stabilizatorius. Kad išsklaidyti daugiau šilumos tie maitblokiai dažnai užliejami kažkokia epoksidine derva. Todėl pats maitblokis dažnai nesiremontuojasi. O remontuoti tenka, nes dažna liga- pareina stabilizatorius (greičiausiai kondikai) ir maitblokis vietoje 5V atiduoda vos ne 7. Tada būna kiek negerai kompui. Tiesa visi čipai tai dažnai atlaiko, tik neatlaiko atminties čipai. Todėl, preventyviai ir dar todėl, kad galėčiau naudoti bet kokį maitblokį, į senuką Atari 800XL sumontavau impulsinį stabilizatorių:
(Ataris be RAM čipų tik todėl, kad perdarytas į SRAM variantą)
Tai originalus National Semiconductors (dabar Texas Instruments) LM2596S ir privalomos detalės pagal datašytą. Dabar be baimės galima jungti kad ir 40V įtampą (tiesa kogero susprogs įėjimo kondikai) ir galima nebijoti supainioto poliariškumo- nes papildomai stovi dar ir diodas ant įėjimo.
Kilmingi Japoniški kondensatoriai ir pagal feng-šui padaryta PCB (kas gi darė! 🙂 ).
Tai paaiškina kodėl stovi tokia plokštė, o ne kažkas tokio:
Ogi todėl, kad aš turiu prisidaręs tokių PCB, todėl kad sponsoriai pateikė tikrai originalių komponentų ir tikrai aš pasitikiu jais ir šia schema.
Ir vėl, su naujais metais
Ir vėl nauji metai. Šį kartą video plokštė nesudegė ir lygtai šiandien nieko bloga neatsitiko. Šiandien užsiiminėjau kulinarija, kepėm skanią mėsytę. Ir kai jau reikėjo sveikinti vienus ir kitus, atsisukus į stalą pamatėm va tokį vaizdelį.
Tai beveik nesumodeliuota nuotrauka. Vaizdelis tikrai buvo toks, tik dar šunis ėdė mėsytę. Poto jis skrido nuo stalo. O kad padaryti nuotrauką teko kiek palaukti ir šuniukas vėl atliko Questą. Questas todėl, kad šunis nesiekia pustrečio kilogramo ir dydis jo miniatiūrinis. Jis turėjo lipti ant fotelio. Poto ant fotelio ranktūrio. Poto ant kėdės. Poto jau ant stalo.
Taigi. Linkiu visiems linksmų naujų metų. Su mažytėm škadom ir be jokių didelių problemų. Ir lai tos mažos škados neša jums tik linksmą nuotaiką.
Ir aišku prižadu, kad vistiek dar išspausiu naujų projektų ir šiaip kokių nors įdomių ir nesamoningų straipsnių.
Postkriptovaliutinis pasaulis
Tikriausiai jau visi pastebėjot, kad kriptovaliutinis vajus nuslobo ir viso to reikalo vertė pasiekė logišką galą. Tačiau męs gyvenam post kriptovaliutiniam pasaulyje ir dar liko visai panaudotinos hardwarės. Vienoje vietoje buvo daug tokio gėrio- iki 70kW elektros imdavo iš elektros įvado. Dabar, kai visa tai nelabai reikalinga, galima įrangą panaudoti eksperimentams. Todėl pasiskolinau vieną komplektą pasižaidimui. Tiesiogine prasme ir nelabai.
Nuotraukoje matosi, kad vienos video plokštės (Radeon RX580 Nitro+ 8G) jau nėra, nes ji įsukta į mano naminį kompą. Nes aš taip ir nenusipirkau naujos video plokštės poto kai sudegė manoji.
Continue reading →
AVR92: Kiniškas rotary encoder
Va kartais internetas nepadeda. Prireikė į vieną projektą sudėti valdymui rotary encoderį. Tą su sukiojama rankenėle. Projekto sąlygos, kad tas enkoderis bus pats prasčiausias kiniškas. Ir jokios papildomos hardwarės. Tingėjau programuoti pats, ir pamaniau, kad tikrai kas nor pridėjo visokiausių pavyzdukų AVR (ir ne tik) kontroleriams. Aha, pridėti kalnai, bet visi kopypaste vienas nuo kito.
Išsiskiria keli variantai:
1. Naudojamas INT ant MCU kojos (LH) ir patikrinama kita enkoderio koja. Ir tas pats su kita koja. Sunaudojami du INT. Galima ir INT nuo vienos kojos, bet reikia tikrinti LH ir HL variantus. Viskas gerai teoriškai arba naudojant optinius enkoderius. Naudojant kiniškus, mechaninius- daugybė trukšmo nuo persijunginėjimų ir rezultate kalnas pertraukimu ir falšyvi suveikimai. Praktikoje- enkoderis pavirsta atsitiktinių skaičių generatorium.
2. Naudojamas main loop amžinas ciklas ir daroma viską softwariškai. Kad apsisaugoti nuo kontaktų kibirkščiavimo dedami programiniai uždelsimai. Kas suėda procesoriaus ciklus.
3. Ir dar yra per taimerį, arduino bibliotekos kurios source supranta tik cpp fanatai ir šiaip vartojantys kokią žolę. Aišku, naudojant aukšto lygio arduino makro programavimą viskas tikriausiai veikia. Bet kai reikia daryti optimizuotą ir eksportuojamą kodą prasideda nesamonės.
Todėl susinervinau ir pasirašiau savo variantą. Veikimas supaprastintas visiškai ir eina per taimerį. Taimerio greitis kažkur 200Hz (0.005s). Toks greitis kaip tink tinka mano naudojamam enkoderiui ir protingam sukimo greičiui. Panaudojus per didelį sukimo greitį enkoderis dažniausiai praleidžia impulsus, gal net ir sustoja ir kartais pavaro ne į tą pusę. Tačiau sukant normaliai arba labai lėtai viskas gerai veikia.
ISR(TIMER1_COMPA_vect)
{
unsigned char d,a,b;d=PIND & 0b00001100;
if(d != old_d)
{
a=0; b=0;
if(d & 0b00000100) a=1;
if(d & 0b00001000) b=1;if(inta==0 && a==1) rotar=rotar+b;
if(intb==0 && b==1) rotar=rotar-a;inta=a;
intb=b;
old_d=d;
}
}
Veikimas paprastas- pirmiausia pasitikrinam, ar kas nors iš esmės pakito (old_d) ir jei nieko nebuvo, tai tepam slides, nes reikia taupyti MCU. O jei jau pasikeitė, tai analizuojamės. Aišku reikėtu nenaudoti to “d & 0b00000100”, bet aš dar nenusprendžiau, kas bus toliau. Ir aišku, kintamieji “rotar”, “old_d”, “inta” ir “intb” yra globalūs ir “volatile”.
Superheterodinas
Vaikystėje ir jaunystėje domėjausi radioelektronika. Tačiau buvo viskas kitaip- viskas buvo brangu, nebuvo prietaisų ir detalės buvo deficitas. Niekada netraukė jokios “šviesos muzikos”, tačiau norėjosi garso. Buvo net pradėjęs konstruoti lempinį garso stiprintuvą, bet jis dėl namiškių kaltės pražuvo (neatskyrė stiprintuvo nuo šiukšlių kalno ir išmetė). Vienu metu buvo mada konstruoti detektorinius radio imtuvus (0-V-0), tačiau aš gyvenu prie radio trugdymo stoties, taigi girdėdavau tik “Majak” radio stotį. Tačiau man patiko, kad kažkas groja, ir tik vėliau suvokiau, kad toje vietoje kur gyvenu groja bet kas- netgi neprijungta garso kolonėlė. Aišku turėjau ką nors įtarti- nes kiek bevynioji antenos kontūrą ir kiek besukioji kintamą kondensatorių, bet vis tiek groja ta pati stotis. O užmiestyje kažko negrojo. Todėl už sutaupytas lėšas pirkausi ne vieną radijo konstruktorių. Net ko gero senienų stalčiuje turiu šitą, tikrai turėjau kelis variantus “Юность” kurie atrodė maždaug taip ir gal kokią tokią nesąmonę. Visi parduodami konstruktoriai pasižymėjo tuo, kad jie buvo tiesioginio stiprinimo, gal kurie regeneratyvinai (1-V-1, 2-V-1). Tačiau jie taip pat gaudė arba vieną stotį arba neveikė. Neveikė dėl dominuojančios stoties ir dar gal dėl mano kreivo surinkimo arba tikrai galimai defektuotų detalių (rusai mokėjo šūdą gaminti). Ir niekada nemačiau nei vieno konstruktoriaus veikiančio superheterodino principu.
Neseniai pas kinus nusipirkau radijo konstruktorių pabandymui, pasirinkau oldskūlinį variantą- tik ant tranzų. Ir superheterodiną.
