Pasišlykštėjęs kiniškų termokontroleriu nutariau kiek pasidomėti PID kontrolerio teorija. O tam reikėjo pasirašyti šildytuvo modelį (emuliatorių).
Gavosi maždaug toks. Tai 100ml vandens kuris neverda (sferinio arklio vakuume) kaitintuvas su stabiliu aušinimu. Man tikrai patiko, kaip kontroleris reaguoja į netikėta aušinimo pastiprinimą ir kaip jis stabilizuojasi.
Kol kas tik tiek. Taip buvo pirmas vakaras. Pratesimas jau čia.
Tai tik video testas. Tai mano analoginis mikroskopas (HD!) kur per tris koaksalus ateina singnalas į dėžutę kuri konvertuoja į HDMI. Tada HDMI su kita dėžute konvertuojasi į USB…
Tai Optilia W10x-HD.
Beja, viską litavau aš 🙂 .
Prireikė eksperimentui vamzdinės krosnelės- reikia konvertuoti iridžio oksidą į iridžio metalą. Viena bėda- iridžio oksidas lengvai garuoja. O kaitinti reikia vandenilio atmosferoje.
Todėl iš visokių atliekų (elektrotechninės dėžutės, poros sudaužytų lempų, plaukų feno ir seno stikliuko nuo Leco aparato) gimė toks agregatas.
Deja, termokontroleris nėra PID, o paprastas ON/OFF ir dėl sistemos innercijos žiauriai netiksliai veikia. Bet eksperimentams tinkamas. Vandenilis tiekiamas iš Generatoriaus – vienos iš archyvinių agregatų.
Gerai palaikius, viduriukas gerai kaista:
Pagal miltelių pokyčius, reakcija veikia. Bet neaišku kiek medžiagos praradau.
Visi mes darome klaidas, bet ne visi norime jas pripazinti 🙂
P.s. Levas, nenaudok to pacio slaptazodzio kelis kartus….