Primenu schemą:

Ir prisimenam tuos spygliukus signalo pradžioje. Kaip su jai susikovoti? Gi iš pirmojo stiprintuvo signalas buvo geras, tik pasvirusiais šonais. Pradedam nuo neinvertuojančio operacinio U5A. Ten tokie dideli rezistoriai… O jei juos sumažinti 10 kartų? Iš teorijos gi žinom, kad stiprinimas nepasikeis.
R96 ir R93 iš 120 kiloomų tapo 12k. Jungiam schemą ir stebim ekraną:


O! Geltonas signalas prarado savo overšotą! Žalias liko toks pats.

Pasididinam, kad geriau matyti, bet matosi blogiau.

Reikia dabar remontuoti invertuojantį stiprintuvą U5B. Čia kai jau minėjau, gali įtakoti signalai iš feedbacko. Tačiau irgi mažinam dešimt kartų: R90 – iš 120k darom 10k, R95 iš 220k(240k) darom 22k. Tikėsime, kad feedbackas per grandinę R95-R90-R91 nepateks ten kur nereikia. Turi gi U4A “nulinė” varža arba “išėjimo galia” užslopinti visą pašalinį signalą.

Jungiam, stebim:

Wunderbar! Das ist fantastisch! Mano vokiečių kalba čia ir baigiasi, nes mokiausi tik iš Sat6 naktinės televizijos 😛 Ir kiti žodžiai ir sakinių nuotrupos čia netinka.
Aukšto dažnio trugdžiai ant signalo labai priklauso nuo osciloskopo nuotaikos, LED apšvietimo ant stalo ir dar aišku ar nuspaustas “BW Limit” mygtukas ant osciloskopo. Į juos nekreipkit dėmesio.

Tačiau situacija pagerėjo. O kaip su trikampiu ant aukštesnio dažnio?

Deja nepagerėjo. Trikampis liko.

Tačiau, jei pamažinti signalo lygi įėjime?

Kažkodėl tai trikampis darosi panašus į sinusoidę.

Ir ant didesnio dažnio galima tą patį išgauti, jei pamažinti signalo lygį. Į šitą reikalą aš dar nežinau atsakymo. Beja, šis efektas nepriklauso nuo operacinio maitinomo įtampos ar tai 5V ar tai 10V rail-to-rail*.

* Rail-2-rail, nuo “bėgio” iki “bėgio”, tiksliau nuo “šynos” iki “šynos” tai yra maitinimo “kraštinės” įtampos. Jei maitimam operacinį nuo +5V ir -5V, tai R2R įtampa = 10V.