Sveiki skaitytojai 🙂
Šiuo metu mučyju kelis projektus su AVR/ATMEGA, baiginėju vieną užsakymą susijusi su variniu žiedu ir dar dantis remontuoju. Ir šiaip, nesigauna kol kas eksperimentai. Todėl biški įdėsiu paveiksliukų ir kiek parašysiu teksto.
Kovai su nesisekimu eksperimentuose, buvo iškviestas net gi naujas “critter”, tačiau kol kas nei jis, nei senasis talismanas- equcefalas nepadeda.

(ši butybė kiek pafotošopinta)

Todėl biški dedam senus paveiksliukus susijusius su chemija. O tiksliau, su elektrochemija arba elektrolize.

Kaip plieninį, nerudijantį šaukštą, kuris ėmė ir surudijo, padengti sidabru. Kad taip smarkiai nerudytu.

Pasirodo, tiesiogiai ant plieno, ypač legiruoto (nerudijančio) plieno sidabro kabinti negalima- per bloga adhezija (krūtas žodis- reiškia lipnumo stiprumą). Todėl pradžiai reikia plieną padengti tarpiniu metalu- variu.

Todėl šaukšta nuplaunam skalbimo priemonėm, kad pašalinti bet kokius riebalus. Ir prieš kišant šaukštą į galvaninę vonią, reikia jį dekapirúoti ( [pranc. décaper — nuvalyti (metalus)], pašalinti ploną oksidų plėvelę nuo metalo paviršiaus rūgščių tirpalais (prieš aptraukiant kt. metalais). ). Plienas dekapiruojamas paprastai- kišama į sieros rūgšties tirpalą.

Bet prieš kišant, reikia pasidaryti elektrolitą. Variavimo elektrolitas labai paprastas- distiliuotas (demineralizuotas) vanduo, sauja vario sulfato, keli lašeliai sieros rūgšties ir keli lašeliai spirito. Dėl pastarojo nesu labai tikras. Svarbu, kad tik tirpalai būtų švarūs. Tirpalo spalva- sodriai mėlyna. Pliusinis (tirpstantis) elektrodas padarytas iš gryno vario. Elektrodo plotas turi būti didesnis nei šaukšto arba bent jau lygus.

Būtina intensyviai maišyti elektrolitą- arba patį skystį arba bent jau šaukštą. Jei nustosim maišyti, prasidės tamsiai raudonai rudas, porėtas padengimas. Taip gaunasi tikriausiai dėl vario jonų trukūmo. Ir nereikia kelti labai srovę.

Vario padengimas stipriai prilimpa prie metalo. Jis gaunasi matinis, nes varis grublėtas- tai gerai, nes sekantis, sidabro sluoksnis tvirtai prisitvirtins. Jei elektrolizės metu pradėjo formuotis kristalai, rudos dėmės, visada tas dėmes ir defektus galima nušveisti. Poto užtenka trumpam panardinti į galvaninę vonią.

Pageidautina variuota šaukštą nelaikyti ore, nes jis gana greitai oksiduojasi. Geriausia- iškarto praskalauti ir kišti į sidabravimo elektrolitą.

Kad ir ką sakytu internetas, sidabravimui reikia cianidinio ar panašaus elektrolito. Geriausias- kalio cianido (KCN). Tačiau dėka Agata Kristi, šio chemikalo lengvai negausit. Beja, įmonėm gauti kalio cianido yra žymiai lengviau nei kalio permanganato- kalio cianidas tik nuodas, pyst biški miltukų, ir kalnas pensininkų jau grabuciškėse. Baisiai, čia ania? O štai, baisingieji violetiniai kristaliukai, kur vaistinėse buvo parduodami (dabar jau nežinau ar tebeparduoda), yra labai labai baisulingi kažkielintos grupės narkotikų prekursoriai. Todėl parduodami tik turint licenziją. ZJB.
Tačiau šiam receptui nereikia kalio cianido. Panaudosim kiek mažiau toksišką chemikalą- geltonąją kraujo druską ( K4[Fe(CN)6], Kalio heksacianatą, железистосинеро́дистый ка́лий, ферроциани́д ка́лия, гексацианоферриа́т ка́лия, жёлтая кровяная соль). Tokie gelsvi milteliai, su kuriais pirmą kartą susidūriau mokykliniam jaunojo chemiko rinkinyje (Юный химик)… 🙂 Ot buvo laikai.
Gerai, gerai, užtenka lyrikos ir sentimentų. Jamam sidabro gabaliuką, ištirpinam azotkėje. Gaunam sidabro nitratą (liapis’ą), šį sureaguojam su chloro jonais, gaunam sidabro chloridą. Sidabro chloridą perplaunam vandeniu, paskanimam sodą (natro karbonatu), biški kalio šarmo. Ir maišom su geltonosios kraujo druskos tirpalu. Visą marmalą kaitinam ir net gal biški užverdam. Būtinai tirpalo pH turi būti šarminė. Tame tirpale vyksta visokios abrakadabros (aš ne chemikas, o ir mūsų tikri chemikai nepasakė kas ten vyksta, tik pasiūlė eiti š…). Esmė tame, kad gaunasi kažkas tipo kaip sidabro-ciano-xernidas, biški kalio junginių ir geležies karbonato ar hidroksido drumzlės. Tirpalą išfiltruojam- mums reikia skystimėlio. Beja drumzlėse lieka dar gana daug sidabro- nepilkit lauk.

Tirpalas- tai mūsų elektrolitas. Tik jis toks, specifinis, tirpstančio elektrodo jis beveik netirpina, visas sidabras pagrinde sėda iš elektolito. Teoriškai užtenka grafitinio elektrodo, aš naudojau sidabrinį. Šiaip, kad geriau veiktu, reikėtu pilstelti biški kalio cianido. Arba bent jau KCNS (Potassium thiocyanate, Тиоцианат калия, rodonidas, роданид калия)- pastarąjį aš išbandžiau, mikliai ištirbdė visas neaiškias drumzles elektrolite (jis reaguoja su geležim, gaunasi kalio cianidas ir geležies sulfidas- bet drumzlės nesigavo).

Sidabras dengiasi matiniu sluoksniu, nes męs neturim “blizgiodaru”. Srovė taip pat nėra didelė. Tačiau, po kažkiek laiko, sidabrą galima mechaniškai poliruoti. Tada jis gaunasi visai blizgus.

Ši elektrolizė visiškai skiriasi nuo paprastosios nitrato elektrolizės, kai gryninamas sidabras.

Tie strypukai, tai “techninis” >95% sidabras. Kažkur po 100g vienas strypukas. Pagrindinės priemaišos- varis (iš blogai išplautos pradinės medžiagos), cinkas (iš blogai išplauto cementavimo) ir kitos bjaurasties kuri velniai žino iš kur atsirado.

Tie spygliukai tai chemiškai įdealiai švarus sidabras- sidabro kristalai. Jie surenkami, perplaunami ir sulydomi.

Kai gauna kiek tai oro, tie kristaliukai pasidaro nebe tokie “swarovskiniai”. O štai elektrolitą vėl naudojam kol atsibosta arba kol jis užsiteršia tiek, kad pradeda blogai veikti. Tada elektrolitas pereina standartinius cheminius virsmus per chloridą.

Bonusas. Neseniai skaičiau (Журнал Домашняя лаборатория), kad gauti švarų tantalo oksidą iš kondikų sunku. Kažkaip nesutikau su jų nuomone. Nutariau atlikti eksperimentą. Tam reikalui parinkau tantalinių kondikų (senesnių, rodos K52). Ten tantalo “kempinė” sieros rūgštyje, biški sidabro, mangano junginiai ir anglis. Sidabras atsiskiria ranka, o štai tantalo-mangano-anglies kempinė jau kitas reikalas.

Todėl viską padegam. Užsidega lengvai, dega gerai (nesugalvokit gesinti vandeniu). Kad geriau sudegtu- daviau kiek deguonies.

Vėliau, gautus baltus miltelius reikia išplauti rūgštim. Kogero bet kokiom, nes tantalo pentoksidas nifiga netirpsta.
Toliau reikėtu redukuoti oksidą su aliuminio pudra iki metalo formos, bet čia jau nedariau eksperimento. Nes dar neapgalvojau kaip tai daryti.

P.S. cianidus nepilkit lauk! Saugokit gamtą ir sveikatą. Tirpalus pašarminkit bet kokiais šarmais ir sumaišykit su “skystu chloru” (natrio hipochloritu, kanalizacijos ir WC valikliu) . Po kažkiek laiko visi cianidai suirs į nekenksmingus junginius.