Taigi, vienas iš galimų lazerio panaudojimų yra graviravimas. Bet ne tiesioginis graviravimas, bet šablono (stencil) graviravimas. Kas nežino žodelio stencil:

stencil [‘stensl]
1 šablonas, trafaretas
2 šabloninis/trafaretinis piešinys/užrašas
3 vaškuotė (rašomajai mašinėlei)

1 piešti/rašyti pagal šabloną, trafaretu
2 spausdinti ant vaškuotės.

Pradinė užduotis buvo išgraviruoti kažkokį magišką tekstą ant metalo (ką tos moterys ir susigalvoja 🙂 ). O man tai buvo kaip ir nauja inžinierinė užduotis. Iš pradžių bandžiau paprasčiausią lygintuvinę technologiją, bet ji nuvylė dėl didoko broko kiekio ir labia jau pati technologija jautri žmogiškam faktoriui- kiek temperaturai, kiek slėgiui.
O štai su lazeriu turėtu viskas būti paprasčiau. Tačiau čia irgi reikia parinkti ir parametrus ir medžiagas.
Todėl žalvario skardos gabaliuką į rankas ir bandom visus dažus kuriuos suradau.

Tai (maždaug iš kairės į dešinę): specialūs dažai mokyklinėms lentoms (seni, susisluoksniavo), nefrasas, pentaprim universalūs juodi dažai (alkidinė emalė?), dekoral dažai (seni) metalui tipo su rudžių surišėju (seni, susisluoksniavo), vaitspiritas, nitro lakas skaidrus, Den Braven akcijiniai juodi matiniai purškiami dažai (rodos 8Lt), bituminis lakas, ultra seni tarybiniai raudoni nitro dažai (spėju kad nitro). Ir aišku skardelė.

Pakeliui į dažus įkišau seną raktą. Šis raktas padengtas senais dekoral dažais.

Kodėl nėra baltų dažų? Paprasčiausiai nebuvo po ranka. O dar, baltų dažų pigmentas- titano oksidas. Jis nesudega. Visiškai inertiška medžiaga. Tuo tarpu, juoda spalva- dažniausiai dujiniai suodžiai (сажа газовая).
Visas graviravimas ir paremtuos tuom, kad lazerio spindulys sudegins- išgarins dažus ir nieko neliks. Nereikia užmiršti, kad CO2 lazerio spindulys kiek kitaip “supranta skaidrumą” ir kai kurios medžiagos, kurios atrodo skaidrios, šiam lazeriui neskaidrios. Tačiau, eksperimentas parodė, kad permatomas skaidrus nitro lakas jam visdėlto skaidrokas- o tai būtų visai gera medžiaga. Nes nėra pigmento, o nitroceliuliozė ir jos giminaičiai puikiai sudega.
Kita bėda- spindulys kiek atšoką nuo metalo. Metalas nėra įdealiai lygus, tai spindulys atšoka bet kur. Gaunasi kaip ir “scatter” spinduliavimas, kuris prie pat pjovimo-graviravimo zonos pridaro bėdų. Jei galia per didelė- storėja linija, jei galia per maža- neišgarina pilnai dažų.

Dekoral metalo dažai nelabai ir išmaišyti. Jie sunkiai dengiasi, matosi, kad kai kur beveik nėra pigmento. Tačiau pats dažas, kai plastifikuojasi, kogero nėra skaidrus lazeriui ir gana gerai graviruojasi. Bet čia tik šiaip eksperimentas. Pats tikriausias bandymas tai ši skarda:

Kur einant runų užrašui staiga pastorėja ar pasikeičia kažkas vaizde, reiškia, kad graviravimo metu keičiau galingumą. Mano lazeris neturi tiesioginių vatų rodymo. Yra toks procentinis indikatorius. Prie kažkeliolikos procentų tik pradeda lazeriuoti. Šie graviravimai dažniausiai pradedami nuo 19% ir kartais, keliais 10% žingsniai didinama iki 50% galios.

O dabar apie kiekvienus dažus atskirai (nelabai kokybiškos foto, tai iš kiniško mikroskopo):

Pentaprim seni dažai. Matosi, kad prie didesnės galios stipriai nugaruoja į šonus. Tačiau dažai (kai išdžiūva) labai inertiški ir gerai prilimpa. Kartais, jei nepilnai išgarinta, lieka kažkas ant metalo. Tačiau gana gerai nusivalo su izopropilo spiritu.

Seni rusiški raudoni nitro dažai. Čia matosi, kad lieka kažkas raudono ant deginto vietos. Ir lieka net prie 100% galios deginimo. Gal koks mineralinis pigmentas? Dalinai likučiai nusivalo su spiritu. Dažai atsilaiko prieš spiritą.

Bituminis lakas. Arba paprasčiausiai- smala ištirpinta benzine. Tarybiniais laikais dažnai rekomenduodavo PCB darymui, nes bituminis lakas atsparus chemijai. Arba dabartinis lakas kitoks, arba aš kažko nesupratau. Jis niekada pilnai nesukietėja! Tiesa, gal suketėja po savaitės. Bet po 3 parų jis dar lipnus ir minkštas. Gavęs šilumos suskystėja ir terliojasi. Radau informacijos, kad buvo/yra naudojamas menininkų- metalo grafikų. Bet jie į tą laką dar primaišo papildomų medžiagų. O sudžiūvusi aprūko suodžiais, kad pašalinti lipnumą. Bet jie graviruoja mechaniškai- lakas išlieka lengvai pjaunamas. Su lazeriu čia nepadėjo- smala išdega, bet išsilydo iš šalia stovinti smalas kuri ir užlieja graviruota vietą. Netinkamas.

Čia seni klasės lentos dažai. Čia jau mano sunėnas kažkada darė kažkokią lentą ir jam reikėjo specialių dažų. Kai išdžiūva, gaunasi matinis šiurkštus paviršius ant kurio lengvai rašosi su kreida. Po kelių metų stovėjimo, dažai padžiuvo ir susisluoksniavo. Ir jau nebesigavo matiniai. Gal ir gerai, nes rezultatas ganėtinai geras.
Tiesa, foto matosi, kur metalas kiek palenktas, gavosi kažkokia gelsva zona- ar ten iškepė dažai? Ar ten jau iš seniau kažkas išterliota buvo. (nu kaltas- patingėjau nuvalyti skardą prieš eksperimentuodamas).

Tai senukuose pirkti akcijiniai aerozoliniai juodi matiniai dažai. Kainavo ar tai 7 ar 9 litus. Pliusai- lengva dažyti. Minusai- reikia pagal taisykles išvalyti purkštukus, jei norisi dar panaudoti. Patys dažai dengia plonu sluoksniu. Gerai išdegė. Labai gerai matosi kaip priklauso linijos storis nuo galios. Dešinėje galia ~50%. Todėl kiek platesni brūkšneliai.

O čia ne dažai, o permamentinis flamasteris. Stabilo (SWAN) OHPen universal (Art. No. 843/46). Šis flamikas yra švelniai atsparus vario ėdimo skysčiui. Bet rodos neatsparus rūgštim. Ir aišku visiškai neatsparus izopropilo alkoholiui.

O tai naujai nupirkti alkidinės emalės dažai pentaprim. Kol nauji, jie gerai dengia. Kai padžiuva- plastifikatas gerai svyla. Ta pati bėda su galia. Reikia derinti galią pagal storį.

Tai va tiek pradžiai. Sekantis etapas- ėsdinimo testas. Kaip atsilaikys dažai praskiestai azotkei.