Kiniškas lazeris padarytas bet kaip. Šita jau žinojau. Šiandien norėjau apžiūrėti kaip padarytas fokusuojantis lęšiukas ir kaip ji ten patobulinti su oro tiekimu. Pakeliui, jei reikia, išplauti galimas nuosėdas. A dar, papildomai nusipirkau atsarginį stikliuką.

Kita pusė- paprasčiausias lygus aliuminio gabalas su kreivai išgręžta skylute. Jokio idubimo lęšiukui nėra. Kai prisuki, lešiukas grubiai traiškomas tiesiogiai aliuminio.


Traiškymas tai nieko tokio, nes jį kažkiek galima kontroliuti kai prisuki gaubtelį. Blogesnė bėda, kad tame dangtelyje padarytas idubimas stikliukui. Tik padarytas kiek platesnis. Nuotraukoje matosi. Ir kai prisuki dangtelį, lęšiukas gali pavažiuoti į šoną. O ir skylė šviesos išėjimui išgręžta ne centre.

Todėl nutariau čia kiek paremontuoti.

Reikėjo indėkliuką daryti iš bronzos, tačiau neturėjau ruošinio. O varinis gabaliukas dar mėtėsi. Todėl drožiau iš vario. Varis nuo temperatūros stiprokai “vaikšto”, todėl visi mechaniniai sujungimai turi vos vos laisvumo. Aliuminio dangtelio centre skylę išdidinau tekinimo staklėm, tai gavosi automatiškai kaip ir centre.

Cinko selenido lęšiukas iš vienos pusės plokščias, o išgaubtas eina į apačia. Todėl laikiklis turi šiokį tokį įdubimą ir lęšiukas “autocentruojasi”.
Pats lęšiukas po rekonstrukcijos kaip ir stovi panašioje vietoje kaip ir prieš remontą. Todėl fokusavimas turėjo nepakisti. Ką ir parodė testas.
Ar kas nors pagerėjo darbe negaliu pasakyti. Bent jau psichologiškai geriau jaučiasi. 🙂