Visko tikėjotės iš mano puslapių… tačiau tokio reikalo manau nei vienas negalėjo sufantazuoti. Taigis, mikologija arba mokslas apie grybus. Kad straipsnis atrodytu solidžiau, iterpsiu šliosiuką iš vikipedijos:

Mikologija – mokslas biologijos dalis, susikūręs XIX a. pirmojoje pusėje, tiriantis grybus (įskaitant pelėsius ir mieles), jų genetines bei biochemines savybes, jų panaudojimą medicinai bei maistui, taip pat nuodingąsias sąvybes. Mikologija artimai susijusi su fitopatologija – augalų ligų tyrimais (daugelis augalų ligų yra sukeliamos grybų). Istoriškai mikologija buvo botanikos mokslo šaka, nes grybai buvo priskiriami augalams.

Mintis tokia. Ar galima neprofesionaliai, neteisingai, neprotingai darant namie užsiauginti valgomą grybą?
Grybukai tai beveik gyvūnai, jie valgo organiką. Poto kai jiems užeina noras daugintis, jie pasigamina mums įprasta grybą. O štai žmogus valgo grybų lytinius organus. 😛

Toliau bus fotkės ir daugiau teksto:

Pradedam nuo to, kad parenkam maistuką grybams. Profesionalai čia naudoja šiaudus ir arklio šūdą. Šiaip, arklio mėšlas tai malta lasteliena praturtinta arklio virškinimo fermentais, kiek išdezinfekuota ir supokuota į rutuliukus. Tačiau arkliuko aš jau senokai neturiu. Neturiu iš šiaudų. O ir šiaip, šis ilgalaikis eksperimentas pradėtas vėlyvą rudenį, tai kaip maistuką panaudojau:

nukritusius medžių lapus. Tiksliau, čerešnės lapus. Todėl kad jie buvo dideli, lengvai surenkami ir ganėtinai sausi. Kiti lapai jau buvo labai apipuve.

Lapus nuplaunan, nukrapštom sliekus ir slimokus.

I kiek laiko paverdama puode. Virimas išdezinfekuoja viską- užmuša visą gyvybę ant lapų ir lapuose.

Lapus sudedam į plastikinį bliūdą. gerai suslėgiam. Čia paaiškėja pagrindinė lapų bėda. Jie “tamprūs” ir nesinori susispausti. O grybiena turi perlipti nuo vieno lapo iki kito.

Dabar, į sterilius lapus reikia užnešti norimo grybo infekciją. Čia aš panaudojau pirktinį grybą. Tačiau gerai pagalvojus, grybienos galima kogero nusikrapštyti nuo šviežių grybų. Čia standartinio pievagrybio- šampinjono “sėkla”.

Užsodintus lapus laikom drėgnai ir šiltai. Net 25 laipsnių temperatūroje. Po kažkiek laiko, jei pakelti vieną kitą lapą, matome, kad grybai išleido savo siūlus- micelio hifus. Tai labai trapi struktūra ir ją labai lengva pažeisti. O tie lapai labai spyruokliuoja iš šie siūlai trukinėja.

Kai siūlai jau apipina visus lapus- atrodo kad viskas supelijo, tada reikia pereiti į kitą etapą. Deja šią nuotrauka užmiršau padaryti. Reikia viską padengti sterilio žemės sluoksniu. Deja žemės paprastos neturėjau ir negalėjau jos išsterilizuoti, tai viską padengiau orchidėjų žeme iš Magsimos.

Dabar eksperimentą reikia perkelti į drėgną ir vėsų rusį. Temperatūra- 15 laipsniu plius minus gal laipsnis ar du. Čia labai jau sunku išlaikyti mano rusyje, ypač kai oro temperatūra labai keičiasi. O dar mano rūsys labai sausas.

Nuotraukoje matosi pirmasis grybukas ir šviežus palaistymas. Aš dažnai užmirstu patikrinti ir biški eksperimentą padžiovinau….

O čia jau tas pats grybukai jau kiek peraugęs savo valgomą fazę.

Ir išrautas.