Pabambėsim apie stogus, betonavimą ir laiko praleidimą. Priešistorė- mano fazendoje, kurioje pragyvenu pusę metų yra gana didelis balkonas ir kartu verandos stogas. Visą gyvenimą jis buvo užteptas smala ir kažkokiu ruberoidu. Ir nelabai naudojamas, nes smala tepdavo kojas ir šiaip kažkaip nesmagu. Laikas nuo laiko stogas buvo remontuojamas– kai kur patepamas bitumas, kai kur užklijuojamas naujas sluoksniukas. Kai kuriose vietoje aš vėliau suskaičiau virš septynių sluoksnių. Tai po truputi praėjo gana daug metų (40…50) ir žiemos metu pradėjo bėgti juodas vanduo per lubas. Vasaros metu, net ir per didžiausias audras vanduo nebėgo. Tačiau juodas smalingas vanduo terlioja lubas, grindis ir visokius baldus. Todėl šiais metais, stogo remonto projektas užlindo prieš visus kitus. Kanalizacijai ir saulės elementams teko pasitraukti, o stogo lupimas pasidarė pirmaeilis dalykas.

Pradžioje spėjau, kad vanduo bėga per du kampus, kur buvo sukonstruota nelogiška lentų pertvara. Ją nuardžius buvo atrasta, kad kažkodėl net siena nebuvo sumūryta toje vietoje. Teko priklijuoti apie šešias plytas. Pakeliui pavyko sukonstruoti palubės ventiliaciją- pakeitus langus į šiuolaikinius, ventiliacija mano vienas iš pagrindinių fetišų.
Pakeliui buvo pastebėta, kad nuo vandens ir šalčio poveikio esama danga paprasčiausiai nusivynioja (jei oro temperatūra virš 25 laipsnių) arba gražiai lupasi gabalais. Tai davė kiek optimizmo- nes visada stogo remontą atidėdavau vien pagalvojęs apie smalos skutimą nuo betono.

Nulupus dalinai dangą buvo atrasti konstrukciniai defektai ir betono įtrūkiai. Vienas iš konstrukcinių defektų- silpnas viršutinis betono sluoksnis. Jis netolygus (skylučių darymas parodė kad storis svyruoja nuo 5 iki 15 cm), be teisingo pagrindo (kažkoks šlakas po apačia) ir kogero su minimaliu armatūros kiekiu. Ultra kapitalinis turėklų įbetonavimas (ir jų nurūdijimas) nepridėjo sandarumo.
Vanduo patekęs po bitumo sluoksniu niekur negalėjo pabėgti ir išsivėdinti- kreivas stogas neleido nubėgti, o ventiliacijos stoka- išdžiūti. Pakėlus esamą sluoksnį visada atsiveria šlapio betono sluoksnis ir balutės. O betono įtrūkimai puikiausiai nuvedė vandenį link šlako ir perdengimo blokų. O jei ir nebūtų trukimų- vanduo puikiausiai nutekėdavo nuo stogo į namo sieną.
Todėl nusprendžiau suformuoti bortą- jis bus ir standumo elementas ir kartu- užtvanka vandeniui. Tiesiai prie betono betonas nesiklijuoja. Todėl teko kiek paskusti pageltusi betoną ir naudojant cheminius ankerius (įtvarus) suformuoti armatūros eilę. Šioje vietoje betonas lenkiasi žemyn, todėl užtenka vienos eilės, apatinės armatūros. Betoną darėm kiek papiktintą ir išlaikėm “džiovinimo” laikus. Dėl to darbai labai lėtai veikė.
Visus matomus trūkius pjoviau su deimantiniu pjūklu min per 50 milimetrų ir dar skersai trūkius įdėjau plieninės vielos “sąvaržėles”. Nuotraukoje kažkur matosi viena sąvaržėle. Nuotraukos sudėtos chaotiškai ir be chronologinės tvarkos.

Kad ir koks bus hidroizoliacinis sluoksnis, vanduo visada ras kelią žemyn. Todėl betonavimo filosofija tokia- neleisti formuotis baloms ir kartu leisti vandeniui kažkur nutekėti. Viršuje vanduo turi nutekėti į latakus, praėjęs pro izoliacinį sluoksnį turi tekėti laukan arba garu pavidalu turi išeiti laukan.
Todėl jei kas mane būtų stebėjęs, tai galėjo matyti vaizdelį, kai diedas (tai aš) sėdi ant balkono su kibirėliu vandens ir stebi balas. Arba kaip dulkės ir beržo sėklos lėtai plaukia per betono paviršių. Šį darbą tebedarau ir dabar- akivaizdžias balų vietas užpilu užsilyginančių sluoksniu, o jam sukietėjus vėl pilstau vandenį ir stebiu. Tikslas- vanduo turi nubėgti. Tik tada bus galima suformuoti prieš paskutinį sluoksnį ir užsiimti hidroizoliacija.

Tarpiukas tarp “užtvankos” ir sienos bus paliktas ventiliacijai. O dėl vidinio sluoksnio džiovinimo aš dar nežinau. Kažkiek džius per kambario lubas, bet manau, reikės prigręžioti eilę skylių strateginėse vietose sienoje, kad vandens garai rastu kelią iš plyšio tarp perdengimo plokštės ir viršutinio betono.
Ir tik kai bus suformuotas vandeniui atspari membrana, bus galvojama ką daryti vėliau. Kažkaip manau, kad terasinės lentos čia tiks.

Va taip ir praleidom savo vasaros atostogas ir dar kitas dienas. Visiškai pakeičiau profilį ir net nebuvau prisėdęs prie elektronikos, senų kompiuterių ar programavimo. A tiesa, dar biški žaidžiau su augalais. Gal dar parašysiu apie tai kitą kartą. Net šiam blogui straipsnių neparašiau… baisu.