Šiam postui reikalingas “diskleimeris”: Iš kur gauti tokius chemikalus be atitinkamų leidimų aš nežinau. Šios cheminės medžiagos pavojingos, o su kai kuriomis kombinacijomis- nuodingos. Jei kils mintis daryti cheminį aukso gryninimą namų sąlygomis, galiu pasakyti, kad šis biznis nėra pelningas- per didelė savikaina ir per maža marža. Apsimoka tik tada, kai dirbama su kilogramais, o tokiais kiekiais vartosi tik didelės chemijos įmonės. Gal kokioje rusijoje, kur visiems nusispjauti ant ekologijos ir sveikatos ir kur pusė chemikalų galima pavogti tai dar atsipirktu.
Antras diskleimeris- kas parodyta, tinka tik mažiems kiekiams, laboratorinėms sąlygoms, kai eksperimentui prisireikia gryno metalo. Patikėkit, bandant didinti mąstelį gaunasi daug problemų ir feilų- patikėkit mano patirtimi ir praktika. Ir visdėlto, jei norite kažką daryti tokio- pasidomėkite Italijoje gaminamom perdirbimo linijom.

Taigi, mums reikia aukso vielos. Gryno aukso vielos, kur švarumas yra 999+. Kaip pradinė medžiaga buvo panaudotas visoks auksinis šlamštas- atliekos nuo mikroschemų, sutraukytos grandinėlės ir net motinos dantis (kažkada išmainiau į naujus šiuolaikinius protezus). Auksas nėra grynas- detalės užterštos visokiais metalais, grandinėlės apie 50%, dantis buvo gal 70% (dantistai pavogė). Visi aukso gabaliukai buvo kažkada sulydyti į mažus blyniukus.
Šiuos blyniukus reikia ištirpdyti rugštyje- karališkoje, aqua regia. Tačiau, jei metale yra daugiau nei 10% sidabro, tai blyniukas netirps (reikia metalą skiesti auksu arba variu).

Blyniukai užpilti aqua regia. Iš ko ji susideda, galima pasiskaityti wikipedijoje. O iš kur gauti azoto rūgšties aš nežinau. Teoriškai, galima pasigaminti iš trąšų ir akumuliatorių rūgšties, tačiau eksperimento savikaina bus kosminė.
Tirpinant nereikia skubėti- auksas tirpsta labai lėtai. O ir nereikia prisigaminti daug tirpalo. Čia apie 12g metalo ir užpilta vos vos virš. Geriau vėliau kiek papildyti, negu kovoti su skysčio pertekliumi vėliau. Pasiruoškite sau laiko- visas procesas užtrūko gal savaitę, tiesa tik priebėgom. Užpili, palieki, kitą dieną vėl kažką padarai. Kantrybė auksas. 🙂

Šiame koliaže matosi: jau pradėjo griaužti ir nusėdo sidabro (ir švino) drumzlės. Gautą skysti dekantuojam į kitą indelį, o drumzles (ir kiek tai aukso) paliekam kitame. Pagrindinė taisyklė su tokia chemija- nieko neišpilam. Vėliau, po eksperimento, jei sueina matematika, galima utilizuoti atliekas.
Geltoną sirupą garinam- taip pasišalina didžioji dalis azoto rūgšties. Tamsus rudas skystis kiek paslaptingas- jame yra apie 10 gramų aukso ir dar visos kitos tirpios atliekos: varis, lengvieji metalai ir aišku visokie paladžiai ir platinos (jei gryniname kokius kontaktus ar tikro balto aukso gaminius). Juos surinkti kiek sunkesnis procesas. Mano mėginyje jei ir buvo PGM, tai visi buvo išmesti.

Šiaip, visos atliekos kurios lieka, perdirbamos su cinku. Mažas cinko gabaliukas (čia vielutė) reaguoja pagal mainų reakciją ir atstato visus metalus į dešinę nuo H pagal elektros potencialų eilės lentelę. Tiek tirpale likęs auksas, tiek sidabro drumzlės per kažkiek tai laiko iškrenta į indelio dugną. Tas drumzles reikia surinkti ir sulydyti- taip gausim sidabrą užteršta kitais metalais. Vėliau šį metalo gabaliuką galima vėl perdirbti. Tuo pačiu męs iš tirpalo pašalinam “sunkiuosius” metalus, tai padarydami atliekas mažiau eko- pavojingomis.

O su sirupu darom taip:

Sirupa praskiesti vandeniu ir sumaišyti su chemikalu kuris vadinasi natrio metabisulfitas (E223). Tai tas pats konservantas kuris pilamas į vyną. Kiekvienas gi skaitė vyno etiketę ir ten buvo parašyta- turi sulfitų. Mums konkrečiai reakcijai reikia ne sulfito, o sieros dioksido dujų. Šios dujos magiškos (ir žiauriai smirdančios)- jos selektyviai nusodina auksą. Naudojant kai kuriuos stipresnius reduktorius, ypač hidraziną (populiarus rusiškoje literatūroje) nusisodina visi metalai, jei nesilaikoma technologijos. Skaičiau ir kitokius receptus, bet šis gavo geriausiai ir chemikalas nėra ypač nuodingas- vis dėlto maisto papildas.
Pradinis tirpalas turi būti rūgštus- taip prasideda pradinė dujų išsiskyrimo reakcija. Po truputi pilam E223 tirpalą ir stebim tirpalo pasikeitimus. Čia vėl neskubam. Po tinkamai išlaukto laiko ant dugno susikaupia miltukai. Jie tokie parudę čia gavosi. Pas profesionalius chemikus gaunasi žymiai geltonesni. Tačiau toks atspalvių neatitikimas netrukdo rezultatui. Paprasčiausiai neišlaikėm proporcijų ir temperatūros režimo.

Gautus miltukus perplaunam vandeniu (ir labai skiestoms rūgštimis), o visus skysčius panaudojam metalų išgavimui su cinku kaip aprašiau jau anksčiau. Miltukus džiovinam, pamaišom su boraksu ir lydom. Boraksas reikalingas tam, kad pašalinti dar likusius kitus metalus ir palengvinti miltukų susiklijavimą. Lydyti reikia elektrinėje krosnelėje, 1100℃ temperatūroje. Gautą metalo rutuliuką reikia išpilti ir perlydyti iš naujo be borakso arba su minimaliu kiekiu. Taip pašalinami galimi borakso inkliuzai metale kurie visiškai sugadina metalą mechaninio apdirbimo metu.
Beja, gryno aukso gabaliukas mėgsta kristalizuotis kietėjimo metu- tai gana geras indikatorius, kad produktas švarus. Tačiau specialistai ir šiuos kristalus sugeba padirbti. Kai būsit Londone, Banko muziejuje, atkreipkit dėmesį į aukso luitus- kurie tikri, visi turi kristalizacijos pėdsakus. O muliažai ne.

Toliau lieka tik kalvystė:

Pradžioje su plaktuku suplakam metalą iki pailgos formos. Būtinai kaitinam iki 1000℃ tarp kalimų. Taip iškalam borakso likučius ir per naujo “suklijuojam” metalą. Šiap tai vadinama kažkokiu difuziniu suvirinimu. Tas pats ir su geležim- jei gerai pakaitinti ir supresuoti, metalas sulimpa.
Mūsų metalas gavosi švarus, XRF parodė 99.9%, tikrai tinkamas eksperimentams. O toliau jau visiška egzotika- aš va tai turiu valcavimo stakles. Kažkada nusipirkau iš kažkokio diedo kartu su mažom tekinimo staklėm. Dabar pirmą kartą ir panaudojau. Neužmirštam po kiekvieno “pratraukimo” atkaitinti metalą (iki raudonumo), kitaip jis sutrūkinės ir atsisluoksniuos- metalo mechaninis pavargimas niekur nedingo. Net rankomis jaučiasi, kad gana kietas strypelis po atkaitinimo pavirsta minkštučiu makaronu kurį lengvai galima apvynioti aplink pirštą.
Vielą suploninau iki gal vieno milimetro- toliau reikėtu atlikti tempimo pro filjeres procedūrą, tačiau tokių daiGčiukų net aš savo garaže neturiu.

Auksas labai sunkus- nuotraukoje esanti viela yra 10+ gramų svorio. Ir posto rašymo metu kainuoja … ~550€.

P.S. Aukso negryninu, neišgaunu ir neparduodu. Technologija iš interneto. Nesikreipkit.