Cheminis vario alavavimas? Jo, dar yra elektrolizinis ir “mechaninis”, kaip paprasčiausiai varis aplituojamas. Čia kalbėsim apie labai konkretų variantą- kaip alavu dengiamas varis norint apsaugoti nuo pajuodavimo. Paviršiuje susidaro plonytis alavo sluoksnis, kuris palaipsniu pavirsta bronza (ypač prie didesnės temperatūros).
Daugiausiai šis metodas naudojamas savadarbių PCB padengimui, kad varis lengviau lituotusi ir plokštė gautusi graži, be pirštų anspaudų.
Šis metodas nenaudoja elektros- nusodinimas vyksta “automatiškai”, todėl vario elementai neturi susijungti į vieną grandinę.

Reikės šių chemikalų:

Deja, tiokarbamidas nepakeičiamas. Jis kartais naudojamas sidabro valymo skystyje (deja negaliu nurodyti konkrečiai, nes Lietuviški juvelyrikos priemonių pardavėjai nesilaiko LR įstatymų ir neįdeda saugos duomenų lapų į aprašymus. Jei kenkia “vaisiui”, tai tikrai didelė tikimybė, kad ten tiošlapalas). Man pasisekė- nors jau suseno, bet veikiantis buvo spintelėje. Alavo chloridas sunkiai tirpsta vandenyje, net kiek pridėjus druskos rūgšties. Čia jis toks geltonas gavosi tik todėl, kad aš semtelėjau šaukštą (žiauriai per daug) nes man negaila- keli kg alavo chlorido jau irgi suseno.

Su alavo chloridu kiek lengviau- jį galima pasidaryti pačiam. Tam reikia švaraus alavo:

Čia kažkokio seno, tarybinio alavo lydmetalio analizė. Švino čia mažai, bet jis tikrai nereikalingas. Eina kalba, kad citrinų rūgštis išvalo iš tirpalo šviną, bet geriau nusipirkti gryno bešvinio lydmetalio (be kanifolijos) ir jį ištirpinti druskos rūgštyje. Sidabras iškris į nuosėdas, o vario ten labai mažai. Geležis analizėje tikriausiai nuo parudijusių replių. Litavimo alavas paprastai gana švarus.

Receptas: šaukštelis alavo chlorido (SnCl₂, CAS:10025-69-1), šaukštelis tiourėjos (H₂NC(S)NH₂, SC(NH₂)₂, tiokarbamidas, CAS:62-56-6, thiocarbamide, thiourea), distiliuotas vanduo, šlakelis druskos rūgšties (HCl) ir alavo gabaliukas. Dėl alavo gabaliuko tai čia aš prisigalvojau. Laboratorijoje naudojamas alavo chlorido tirpalas ir jis genda. Todėl jo “konservavimui” pridedam kiek HCl ir kiek gryno (chemiškai) alavo- alavas palengva tirpsta ir tirpalas negenda.
Wikicitata:

Solutions of SnCl2 are also unstable towards oxidation by the air:
6 SnCl₂ (aq) + O₂ (g) + 2 H₂O (l) → 2 SnCl₄ (aq) + 4 Sn(OH)Cl (s)
This can be prevented by storing the solution over lumps of tin metal.

Kiek tai padeda alavavimo tirpalui aš nežinau. Aš tik žinau, kad “komerciniai” alavavimo “rinkiniai” turi du maišelius su slaptais milteliai kuriuos reikia ištirptinti vandenyje.

Darbo seka labai paprasta. Čia nereikia elektros. Tirpalą geriau pakaitinti. Mano ultra koncentruotas tirpalas padengė varį momentaliai.

Pakabinam, nuplaunam HCl tirpalą ir kišam į alavavimo tirpalą. Beja, šis tirpalas dažo rankas ir šiaip biški nuodingas- nevalgykit. Nors alavas nėra laikomas labai nuodingu- juo dengiami maisto gaminimo indai.
Prie kambario temperatūros tirpalas veikia ne taip greitai. Alavo padengimo sluoksnis stabilus ir labai plonas. Perlaikyti neįmanoma- daugiau alavo neprisidengs. Tačiau alavo padengimas visiškai “pilnas”- visur kur tik tirpalas pasieks varį, visur bus alavuota.

Tirpalą supyliau į “sloviką” su stikliniu dangteliu. Pažiūrėsim kiek laiko tirpalas bus aktyvus. Čia kur matosi baltos drumzlės, tai nusėdo alavo chloridas- aš jo žiauriai daug pripyliau. Tik dabar pastebėjau, kad etiketėje parašiau keistus metus. Matyt gyvenu praeitimi.