Kažkada ekologai bambėjo, kad plastikas yra amžinas ir kad gamtoje jis nesusinaikina. Deja jie melavo. Jei paklaustumėt kokio nors Londono technikos muziejaus kuratoriaus, kokios didžiausios bėdos, jis iškarto pasakytu- plastiko degradacija. Ypač tai liečia celiulioidą ir kitus senuosius plastikus. Gal nelabai bėdos su ebonitu, bet jis darosi trapus.
Polietilenas teoriškai amžinas, bet praktiškai nuo gamtos darosi trapus. Polistirolas irgi byra. Epoksidinės/fenolinės dervos išleidžia savo blogį ir trukinėja. Netgi “medicininis” dvikomponentis siliconas (platinum cured) irgi sysina savo plastifikatorius. Senas “porolonas” arba pavirsta dulkėmis, kas yra pusė bėdos arba lipniu snargliu- kas nelabai faina. Kai kurios gumos pavirsta kietais miltukais, kitos- batų vakso/tepalo lipnumo ir spalvos tyre.
O va su ne tokiu nors senu ABS (ir ypač ABS+FR) irgi bėdos ir jos matomos. Teoriškai ABS išleidžia savo plastifikatorius ir ugnies atstumikus. O ten sako, kad yra bromo. Išoriškai- plastikas geltonuoja.
Ypač tam padeda saulės šviesa. Skirtingas “geltonumas” tikriausiai dėl skirtingo plastiko sudėties, dar kiek padėjo saulės šviesa. Patys kairiniai mygtukai restauruoti.
Kita bėda, kad tos išskirtos medžiagos yra nuodingos ir visokios piktai korozinės. O jei gaminyje skirtingi plastikai, tai vienas plastikas ėda kitą plastiką. Netgi nauji plastikai nedraugauja. Kažkada, dar praeitam šimtmetyje, kai aš ėjau į mokyklą, dariau tokią bzbidką- iš tėvo gavau kažkokio minkšto termplastiko, kuris gana gerai dirbo trintuko darbą. Tačiau siaubingai greitai suėsdavo polistirolą ir jo giminaičius. Todėl keli bendraklasiai buvo apdovanoti to minkšto plastiko gabalėliais. O beveik visi tada naudojo plastikinius penalus. 🙂
Priklausomai nuo pagaminimo, sąlygų, skirtingi plastikai skirtingai reaguoja. Aš nežinau kaip reaguoja ypač seni Atari, bet pas juos tamsios klavietūros- nelabai matosi. Tačiau man atrodo, kad 1970…1980 plastikas buvo “stripresnis”, poto nauji Atari ėjo su šviesiais korpusais, ir ten buvo visaip. Turiu kelis Commodore, jie irgi skirtingai pageltonavo.
Dabar apie remontą ir restauraciją. Jei plastikas pageltonavo, dar galima jį atstatyti. Šį metodą sugalvojo senų kompiuterių kolekcionieriai ir padarė jį “open source”. Vadinasi- retr0bright (retrobright).
Tai tikrai tie patys mygtukai. Kaip matosi iš žalio fono, viršuje deja telefonas kiek paryškino geltonumą, tačiau patikėkit- jie tikrai buvo geltoni. Apačioje maždaug po paros- dviejų mirkymo.
Receptas paprastas- tikras vandenilio peroksidas (aš naudojau gal poros metų senumo, 35% stiprumo, industrinį H2O2) praskiestas per pusę. Spėju, kad jo stiprumas tarp 10 ir 15%. Daugiau stiprumo nereikia- dariau eksperimentus su grynu, tai ėdė plastiką. Svarbu daryti lėtai. Ir dar reikia ultravioletinės šviesos. Tinka ir saulės šviesa. Tačiau gyvenam Lietuvoje, tai salės nėra daug. Todėl panaudoja UV LEDus nuo “nagų džiovinimo” mašinėles. Bandžiau eksperimentą su baktericidine lempa, tai efekto nebuvo. O va tas violetiškai-mėlynai-ultravioletinis tikrai veikia. Apie pora vatų elektros į du LED ir kiaura diena švitinimo su pamaišimu. Naudojau uždarą plastiko indelį, nes apšviestas peroksidas ir jame plaukiojantis plastikas pradeda kiek burbuliuoti ir smirdėti. Kas ten apart “atominio deguonies” išsiskiria aš nežinau, bet geriau neuostyti.
Man biški neramu dėl šiuolaikinio “ekologiško” plastiko- kiek veikia ir ką išskyria šiuolaikiniai plastikai. Koks nors “dermeo” čiužinys irig pagamintas iš kažkokio “porolono” sluoksnio- kaip jis degraduoja ir ką jis “iškvepuoja” tiesiai žmogui į nosį? O kaip tai “melanino” puodeliai? O kaip plastikiniai elektriniai virduliai? Nafig. Reikia išbandytus kimšalus- vilną, arklio ašutus, jūros žoles ir paprastą medvilnę kišti į čiužinius (pūkai ir plunksnos deja mane alergizuoja), o arbatinuką sukonstruoti iš sidabro- sidabras tik švelniai toksiškas 🙂 Arba iš titano, tantalo ar niobio (tiesa dėl paskutinio tai nežinau).
