Sukomplektavau viską. Nėra tik korpuso- ten toks “sekreteras” palaužytas ir geros spintelės dydžio. Neturiu kur jį saugoti ir kaip transportuoti. Sujungiau laidus, kad per “modemą” perfosiuntikas sujungtas su teletaipu. Linijos įtampą/srovę duoda būtent tas “modemas”.
Kokią pusę valandos mąsčiau kaip įdėti popierių. Tiksliau įdėjau, bet neradau svirtelės, kad prispausti popierių. Rašymo mašinėlėse tai didelis ir “išvestas į priekį” svertas. Čia- mažytis užlenktas geležies gabaliukas. Naudojant ruloninį popierių tikriausiai ne dažnai reikia spausti tas rankenėles.
Pats “teletaipas” susideda iš dviejų prietaisų, todėl du modeliai ir du “skydeliai”:
Perforatorius: TVP T-52/21 (o gal TYP T-52/21)
Teletaipas: TVP T-63/11-SU12
Tie “su12” tikriausiai reiškia, kad sovieckas unionas, su rusiškom raidėm. Ir dar, rusams labai nepasisekė su raidėm- rašai, rašai, ir kai prireikia rusiškos “Č” raidės (Ч), reikia persijungti į skaičių registrą. Nes rusiškam neužteko vietos. Su kai kuriom raidėm irgi visokios nesąmonės.
Išdėstymas raidžių ant klaviatūros keistokas. Spausdinti sunku. Beja, pasirodo šis agregatas turi savo šaukinio automatinį spausdinimą. Eglutės pavidalo “ROMas” sukasi ir nuspaudžia reikiamus klavišų bėgius. Gaunasi tas “02 269286MEDIS”. Dabar jau aišku iš kur aparatas?
Po “Berliozo laidotuvių telegrama” eina visa eilė raidžių. Kažkodėl perfojuostų skaitytuvas siunčia neteisingus kodus. Čia dar reikia aiškintis, ar sujungimas blogas ar paprasčiausiai nusimušė “bodų greitis”.
Juostelės turi būti teisingos, nes jos spausdinasi tiesiai iš klaviatūros kodatoriaus. Mano juostelės labai trumpos, nes jos išpjautos su žirklutėm iš A4 popieriaus lapo. Reikia juostelių ruloninio popieriaus. Rodos apie 18mm pločio. Ir dar būtinai reikia pakeisti “printerio” juostelę, nes ji vietomis net kiaura.
Persiprašom dėl prastos kokybės nuotraukų- mano “kokybiškas fotikas” S8 jau visai sudužo, teko ištraukti ir naudoti senesnį S5 su subraižytu objektyvo stikliuku. Nepirkit telefono su “užlenktu” stiklu. Gerai jis dūžta.
Man prieš kokius 15 metų perėmus vieną “ūkį” atiteko visa patalpa su sena reline telefonų stotimi ir dar sandėliuke buvo kažkoks panašus aparatas. Tik jis buvo gero televizoriaus dydžio. Spėju ten buvo viskas viename. Buvo spausdinimo mašinėlė, kuri spausdino ant popieriaus ir šalia per svertus badė skylutes juostelėje. Tame pačiame korpuse buvo ir numerio rinkeklis sukamas. Kiek pamenu buvo ir juostelės skaitymo dalis. Galvojau pasilikti kaip muziejinę vertybę bet kad baisiai sunki dėžė buvo ir neturėjau kur pasidėti. Galų gale atidaviau visą stotį su viskuo į metalo laužą. Iš ten pasilikau tik vokų markiravimo mašiną (markiravimas galiojo vietoj pašto ženklo). Prieš kelis metus atidaviau tą daigtą į Kelių muziejų, kur tarp Kauno ir Vilniaus. Dar tose patalpose buvau radęs kokius 100 ml gyvsidabrio buteliuke, tiek sveria visai neblogai 🙂
Dėl gyvsidabrio, tai kažkokia liga senose įmonėse. Pas mus irgi buvo paliktas lobis. Gal ne 100ml, bet pusė stiklinės tai maždaug. Gerai, kad gaisrininkai priėmė. O kaiminystėje, Popieriaus fabrike rado jau kilogramais. O relinė stotis tai paladis 🙂
Viename bloke gali būti arba naujesnis Vokiškas arba kokia nors Tesla. Arba paprasčiausiai kitokia komponuote. Maniškis buvo geros spintelės dydžio- visa darbo vieta. Aš paprasčiausiai neturiu galimybės (ir noro) tą spintele gabentis kur nors.
Ar radai, kam paskambinti-parašyti 🙂 ?, ar abonentas yra ir toks be ryšio ir dar zonoj
Tais laikais kažkaip nebuvau metalistu o ir nurinkti nebuvo laiko, berods labai greit reikėjo atlaisvinti patalpas ar dar kas ten buvo. Prisiminiau – ten radau dar vieną daigtą – tarybinių laikų sulankstomą stalą primenančią medinę dėžę – ten kažkokia telefonų stotis buvo. Primityvi, puslaidininkinė jau, sudaryta iš daug panašiai 10X18X25 cm metalinių dėžučių. Tada dar buvo senų lempinių TV, tai tėvas iš TV trafų tose dėžutėse akumuliatorių pakrovėjus darė. O dėl gyvsidabrio – gal reikia gyvsidabrinių kontaktų? Tokia ampulė su dviem elektrodais viduje ir labai minkštais laidais išorėje, turiu angliškų ar šveicariškų slėgio relių su tokiais kontaktais.
Spintelė tai “tarataikai” suteikdavo padoresnę išvaizdą, kad kontoros dizaino negadintų, o ir triukšmą slopindavo. Kiek prisimenu, viduje būdavo veltinio gabalai paklijuoti.
Gyvsidabrio anuo metu būdavo visokiuose šiluminio ūkio prietaisuose: manometruose, difmanometruose, termometruose. Pramoninėje elektronikoje – gyvsidabriniuose jungikliuose, ignitronuose. Taip ir susikaupdavo. Man dar teko gyvsidabrio lygintuvą paleidinėti, gerai, kad per pramoninės elektronikos paskaitas šiek tiek mokėmės.
Čia kelios nuorodos telegrafo tema:
/nuorodos/
Oj, gyvsidabrio nereikia. Seniau buvo žmogus kuris netgi supirkdavo gyvsidabrį arba surinkdavo dykai ir veždavo kažkur į Lenkiją, į lempų gamyklą. Dabar jau kelis metus nesirodo.
Pas mus irgi kiek prisikaupė- rėlės, etaloniniai galvaniniai elementai, padėties jutikliai, termometrai. Labai jau brangiai utilizavimas kainuoja. Beja, kai kuriose Hg aparatuose kontaktai platininiai 🙂
Ačiū už nuorodas.
Klausimas šiek tiek ne į temą – kaip tas gyvsidabris utilizuojamas??? Na suprantu Hg lempas utilizuojant turėtų būti surenkamas tas Hg atskirai, o stiklas, metalas priduodama stiklo gamybai, parduodama metalo supirkėjams. Brangiai kainuoja nes reikia toli į jūrą paskandinti, ar giliai po žeme užkasti 🙂 ?
Beje, ar eina kaip paprastai platiną atskirti nuo kito netauraus metalo??
Gyvsidabris neutilizuojamas, o panaudojamas per naujo- recycle. O jei reikėtu utilizuoti gyvsidabrį, tai jis tai juk elementas, o ne junginys. Jo nesunaikinsi… tačiau manau geriausias metodas, sugražinti atgal į cinoberio formą. Taip ir daroma su išsiliejusiu metalu- barstom sieros milteliais.
O paprastai atskirti platiną galima. Tam reikia ištirpinti platiną aqua regia (Ag liks drumzlėse), nusodint auksą (SO2 dujos), paladį (su dimetilglioksimu) ir pačia platina su amonio chloridu. Gautas geltonas nuosėdas- Ammonium hexachloroplatinate, kaitinam gana žemoje temperatūroje iki platinos kempinės (губка, sponge). Toliau lieka Rh, Os, Ru ir Re…
Jei nėra glioksimo, tai teoriškai paladis lieka skystyje. Bet tai teoriškai, praktiškai maišosi Pd su Pt.
Praktiškai- neapsimoka ta daryti buityje. Kiek pats dariau, tai man pavyko atrinkti: Ag, Au, Pd ir dalinai Pt.
O jei reikia Pt, tai geriau ją nusipirkti arba jei labai norisi, tai yra termoporos ir Pt100 termistoriai.
Pasirodo kontaktai “linijoje” buvo kiek surūdije, tai nebuvo gero ryšio ir dėl to blogai signalas ėjo iš perfojuostos į teletaipą. Pravalius kontaktus viskas gerai. Kita bėda- LAT shift ne visada suveikia…
RFT T51, 1950 – 1981
(copy of Siemens T37, 1933 – 1960)