Visiškai užmiršau paaiškinti kaip daromas sintetinis nulis (žemė). Ankstesniuose straipsniuose minėjau, kad operacinius stiprintuvus lengviausia projektuoti, konstruoti ir skaičiuoti, kai naudojamas dvipoliaris maitinimo šaltinis. Kai nėra tokio maitinimo šaltinio, galima pasidaryti virtualų (sintetinį) nulį. Dar vienas metodas- tai kur reikia, naudoti porą rezistorių ir pasidalinti įtampą per pusę. Tačiau dabar kalbam apie sintetiką:

Viena iš pirmiau paminėtų schemų turėjo šiuos elementus:


Čia, kiek pagalvojus viskas paprasta- stiprintuvas sujungtas kartotuvu (stiprinimas =1). Srovė teką per du rezistorius R97 ir R98 ir dėl vienodų rezistorių, sujungimo vietoje gaunasi lygiai pusė maitinimo įtampos- sintetinis nulis. Jei prie tokių rezistorių pajungti apkrovą, srovė patekėtu kitais mazgais ir įtampa pakistu. Tačiau jei pajungiam operacinį stiprintuvą, apkrova neįtakoja srovei per rezistorius ir įtampa lieka stabili. Srovė “imama” tik iš operacinio stiprintuvo.

O dar viena schema kuri buvo surinkta, bet neaprašyta:

Tai beveik tas pats, tik du operaciniai stiprintuvai sujungti lygiagrečiai. Tuo gaunam dvigubai didesnę galimą srovę. Nors du operaciniai visiškai vienodi, bet dėl nedidelių nuokrypių įtampos išėjime gali skirtis ir vienas stiprintuvas trumpins kitą. Tuo tarpu rezistoriai R82, R83 riboja srovę ir saugo schemą nuo bereikalingų srovių.