Vaikystėje ir jaunystėje domėjausi radioelektronika. Tačiau buvo viskas kitaip- viskas buvo brangu, nebuvo prietaisų ir detalės buvo deficitas. Niekada netraukė jokios “šviesos muzikos”, tačiau norėjosi garso. Buvo net pradėjęs konstruoti lempinį garso stiprintuvą, bet jis dėl namiškių kaltės pražuvo (neatskyrė stiprintuvo nuo šiukšlių kalno ir išmetė). Vienu metu buvo mada konstruoti detektorinius radio imtuvus (0-V-0), tačiau aš gyvenu prie radio trugdymo stoties, taigi girdėdavau tik “Majak” radio stotį. Tačiau man patiko, kad kažkas groja, ir tik vėliau suvokiau, kad toje vietoje kur gyvenu groja bet kas- netgi neprijungta garso kolonėlė. Aišku turėjau ką nors įtarti- nes kiek bevynioji antenos kontūrą ir kiek besukioji kintamą kondensatorių, bet vis tiek groja ta pati stotis. O užmiestyje kažko negrojo. Todėl už sutaupytas lėšas pirkausi ne vieną radijo konstruktorių. Net ko gero senienų stalčiuje turiu šitą, tikrai turėjau kelis variantus “Юность” kurie atrodė maždaug taip ir gal kokią tokią nesąmonę. Visi parduodami konstruktoriai pasižymėjo tuo, kad jie buvo tiesioginio stiprinimo, gal kurie regeneratyvinai (1-V-1, 2-V-1). Tačiau jie taip pat gaudė arba vieną stotį arba neveikė. Neveikė dėl dominuojančios stoties ir dar gal dėl mano kreivo surinkimo arba tikrai galimai defektuotų detalių (rusai mokėjo šūdą gaminti). Ir niekada nemačiau nei vieno konstruktoriaus veikiančio superheterodino principu.
Neseniai pas kinus nusipirkau radijo konstruktorių pabandymui, pasirinkau oldskūlinį variantą- tik ant tranzų. Ir superheterodiną.

pasidina
Continue reading →