Toliau tęsiam šį metalo apdirbimo technologijų postą. Praeitos žinutės heatpipe yra apvalus kaip ir visi vamzdeliai. O LED paprastai būna plokšti.

Iš seno pentiumo radiatoriaus išlupam vario plokštelę ir ją supjaustom:

Technologinė klaida: skylutes ir sriegius reikėjo daryti paskutiniam etape, o ne pradžioje. Tačiau pasiteisinimas- konstrukciją pradėjau daryti nežinodamas ką darysiu toliau.


Varines detales padedam ant šilumai atsparios vatos ir kaitinam. Lituojant kietu lydmetaliu varį, nereikia jokio fliuso. Todėl, kad varis silpnokai oksiduojasi, o dujinio degiklio liepsna gana gerai redukuoja vario oksidus.

Nežinau kokį lydmetalį naudojau. Gal vario-fosforo, o gal sidabro ir panašiai. Gerai pakaitinus, lydmetalis pats kapiliariai nutekėjo į visus plyšius ir net kiek pakilo sienelėmis į viršų.

Po litavimo viską gražiai nušveičiam, nes vis tiek varis kažkiek oksiduojasi, o ir lydmetalis kažkiek pajuodavo nes dirbo be fliuso.

Dabar teorinis paaiškinimas apie tai, kodėl čia viskas kuo toliau, tuo sudėtingiau.
Vario plokštelės sulituotos “kietu” lydmetaliu- litavimo temperatūra arti 900°C, termovamzdelis sulituotas švino-alavo lydmetaliu (~190..240°C, gal kiek daugiau nes pridėjau kiek gryno alavo). O dabar reikia prilituoti plokštelę prie vamzdelio… Pakaitinsi iki švino lydymosi- atsilituos vamzdelis. Todėl nutariau panaudoti magiją. Tiksliau voodoo magiją. O dar tiksliau- vudo metalą. Panaudojau vudo metalą tik todėl, kad kažkur praganiau roze metalą. Vudu biški nuodingesnis dėl kadmio, bet nemanau, kad kas nors čiulps mano gaminta heatpaipą.

Čia vėl iškilo technologinės problemos. Kaip prilituoti metalą prie vario, kai lydymosi temperatūra žymiai mažesnė nei oksidų suirimo temperatūra? Pasirodo, reikia lituoti po vandeniu, vandenyje ištirpinus kažkokį kiekį citrinų rūgšties. Tada reikia tik su pagaliuku trinti metalo rutuliuką ir jis pradeda lipti. Jei pamažinti temperatūra iki “varškės” klampumo, tepasi žymiai lengviau ir net ant sienelių. Per karštas metalas paprasčiausiai greitai nubėga…

Metalinė košytė po vandeniu.

Kiek sunkiau padengti apvalius vamzdelius- metalas paprasčiausiai nori nubėgti žemyn.

Kita problema- mano heatpaipas tikrai veikia. Kaitinant vieną galą, kito rankoje neišlaikysi. O pašalinus kaitinimą labai greitai atvėsta.

Dabar sudėjus detales panaudojam tą patį metalą (ir biški alavo), kad suklijuoti abi detales.

Sistemos testas. Vienas blogumas su tais lydmetaliais- jų terminis laidumas prastokas. Tačiau yra ir teigiama pusė- jei LEDas įkais iki savo maksimalios leistinos temperatūros, jis paprasčiausiai atsilituos. Todėl jei testo metu pradės varvėti metalas iš lempos, vadinasi LEDas kiek perkaito. 🙂