Dar vienas išgelbėtas antikvariatas. Tai, anot wikipedijos, pirmasis lapotopas. Ar tikrai jis pirmas aš negaliu pasakyti, kažkaip atrodo, kad pagal savo klasę ir galimus veiksmus turėtų lygtai būti Atari, nes jis lygtai suderinamas su to meto PC. Tuo tarpu Epsonas jokio suderinamumo kaip ir neturi, nes net ir procesorius labiau neša į motorolą.


Tačiau čia svarbu ne suderinamumas, o pačios įdėjos. Juk tada nebuvo net jokio nusistovėjusio standarto ne tik softe, bet pačio kompiuterio naudojime. Todėl gana įdomu pažvelgti į šį stebūklą iš metų gludumos ir pagalvoti, ką tie galvočiai japonai sumastė.
Pirmiausia- pilnavertė klavietūra. Kas nebandė suvedinėti teksto profesionaliai ir kieno pirštai normalaus dydžio tas tikrai nežino, kokia svarbi ergonomikoje yra klavietūra. Tik su normalia klavietūra aš galiu aklai suvedinėti šitą blogą, o jei bandyčiau šia grafomaniją perteikti kokiu nors tapšnokliu ar tuo pačiu Atari portofolio, tai teksto būtų žymiai mažiau. Aišku nežinau, kodėl taip keistai padarytas kursoriaus valdymas- du mygtukai kairėn- dešinėn, p o paspaudus šiftą: aukštyn- žemyn. Tiesa, tokia nesamonė lygtai mačiau ant dar kelių kompiuterių, nepamenu, bet rodos sinklerio ir armstrado (nepamenu, bet rodos turiu archyve). Kodėl taip padarė? Papildomams klavišams tikrai yra vietos, nors ir nelabai.

Ekranas čia grafinis (120×32 pix, 4 eilutės ir 20 stulpeliai). Čiau jau nežinau, ar čia technologijos, pinigų ar dizaino sprendimas. Man toks ekranas per mažas. Nors “tipo” tai virtualus langelis per kurį matosi didesnis laukas, bet naviguoti žiauriai sunku.

Printeris! Užtat ekrano mažumą kompensuoja mažytis “kasos aparato” printeris. Taip, integruotas printeris. Spausdina jis eilutėmis, tai kogero galimas grafinis spausdinimo režimas. Printeris lėtas ir triukšmingas, bet koks jis tais laikais reikalingas daiGtas- tais laikas hard copy buvo svarbiausias dalykas, o ne koks efemerinis flopikas ar juostelė su kompiuteriniais triukšmais. Kiek atsimenu, prie savo pirmųjų kompiuterių visada norėjau printerio. Ir beja pirmasis printeris ir sudegino mano pirmą rimtesnį kompą.

Dar prie šito kompo standartiškai jungiasi mažytis magnetofonas informacijai įrašyti. Deja, pas mane toje vietoje stovi kartridžas su specialiu softu. Kartridžas irgi specifinis- tai ne įprastas tiems laikas tiesioginis įsibrovimas į kompiuterio atmintį, o irenginys kuris per nuoseklų interfeisą perpumpuoja duomenys į RAM. Kiek neišku, kam ROM modulyje sumontuotas transformatorius ir gana galingi tranzai. Gal yra galimybė naudoti kaip WORM įrenginį (Write Once, Read Many)? O gal tai tik koks įtampos stabilizatorius. Trumpa paieška internetuose nieko neparodė.

Dar buvo/ yra (tik ne pas mane): flopy diskų dėžė, CRT adapteris…

Viduje atmintis statinė- dėl to šis kompiuteris turį pati ilgiausia veikimo iš batareikų laiką. Kurio kogero nei vienas šiuolaikinių prietaisų neviršijo ir neviršys. Taip pat stovi ROM mikroschemos su ala BIOSu ir Basicu.

Prie beisiko, kaip visuomet prisidėjo Billas. Beja Bilas ir atsistojo per tą beisiką. Pas mano kompiuteriuką dar stovi papildomas čipukas su su kažkokiu softų ir atminties išplėtimas prilituotas prie kitos motininės plokštės pusės. (nuotraukoje čipas išluptas).

Pats kompiuteriukas dirbo prie svarstyklių kaip komtroleris ir kaip printeris. Ir dirbo tikriausiai labai ilgai, nes korpusas sudilęs. Neaišku ar akumuliatoriai originalūs, bet net ir po tiek metų jie užsikrovė ir kompiuteris veikia.

Čia kogero itališki keiksmažodžiai, kad kompas per serial jungtį nemato svarstyklių.