Kai sudėjo fazendoje langus, tai paliko be apdailos. Taip buvo padaryta specialiai- pirmiausiai labai daug užsiprašė pinigų už apdailą, o antriausia- apdaila labai mišri, dalinai mediena, dalinai tinkas su sgrafitu. O dar ir todėl, kad vasara būtų galima ką nors veikti. Taip biški ir iš elektroniko pavirtom statybininkų ir stalium.
Gal čia kažkada ir rašiau, bet tikrai daug kam sakiau, kad iš manęs stalius- dailidė ne koks, nes man net inkiliukai gaunasi kreivi. Reika pažymėti, kad viskas gaunasi kreivai, jei naudoji blogus instrumentus.
Jau iš seniau aš turėjau kelis instrumentus- drėlę, mažiuką šlifavimo „trikampiuką“ ir elektrinį siaurapjūklį (lobziką). Kadangi pasitaikė proga (statybos), tai dar nusipirkau kelis instrumentus. Pirkau aš juos pačius pigiausius ir paprasčiausius- nesu gi profesionalas. Taip mano instrumentų kolekcija pasidarė tokia:

Trumpai apie visus ir kodėl jie reikalingi. Iš kairės į dešinę.
Pirmas matosi mažiukas „kreizas“. Jis reikalingas tam, kad daug maž lygiai nupjauti išilgai lentą arba kokią nors plokštę. Kad ir kaip stengsies su rankiniu pjūklu ar elektriniu siaurapjukliu, vis tiek pjūvis bus kreivas. O su šiuo instrumentu, kad ir pačiu pigiausiu (rodos ~35€ su pristatymu į namus) gaunasi daug maž tiesu. Tiesa, teko instrumentą tobulinti ir teko pašalinti apsaugą. Dabar galiu pjauti storesnes lentas, netgi per du pjovimus (nors instrukcijos tai griežtai daudžia).

Toliau stovi elektrinė freza. Nelabai naudojamas instrumentas iš pirmo žvilgsnio, tačiau kai jau ji turi, supranti kaip paprasta daryti visokias išpjovas, apvalinti kampus ar apipjauti plokštę.

Sekantis- siaurapjūklis/lobzikas. Tai kiniškas variantas, kur pjūkleliai tvirtinasi varžteliais. Anksčiau turėjau Skil firmos su imantriu tvirtinimu. Tai va, tas suknistas tvirtinimas ėmė ir subyrėjo. Pats aparatas smauko, tačiau nėra kaip pritvirtinti dantis- viskas ant plastmasėlių. Todėl nupirkau patį-patį pigiausia senukų brando.

Toliau eina sena drėlė. Aš ją kažkur gavau už dyką. Jos patronas sulaužytas, tačiau aš jo nesugebu nuimti. Kaip ne keista, drėlių aš turiu gal kokias trys- keturias, visas kažkur radau/pavogiau/susiremontavau/gavau dovanų. Kalbant apie grąžtus, dar reikėtu naudoti stalinį gręžtuvą (turiu garaže, tačiau ne fazendoje), kad daryti stačias ir teisingas skyles. Su drėle gaunasi dažniausiai kiek kreivai.

Mažiukas trikampis vibracinis šlifuoklis. Kažkam kitam pirkau gana senai, bet tikrai gerai ką pašlifuoti ir nereikia smaukyti iki riešų skaudėjimo.

Aukštyn kojom guli „juostinis“ skil šlifuoklis. Jis tikrai galingas prietaisas ir kremta medieną gana rimtai, ypač jei uždedi rupų švitrinį popierių. Tikrai greitai susidoroja su medienos apdaila- pašalinti senus dažus, puvėsius ir pajuodavimus vieni niekai. Tik nereikia jo perkaitinti, matosi, kad motoriukas viduje tikrai mažiukas ir labai kaista. Po kelių darbo minučių iš prietaiso eina labai karštas oras.

Dar reikia visokios smulkmės- čia visokie grąžteliai, frezos, skylė- kamštis rinkiniai. Dalis iš senukų, dalis iš aliexpreso.

Dalį medienos pirkau, tačiau mediena labai brangi. Mažiems darbams suėjo ir mediena iš senų palečių. Ypač patiko kiniškos paletės. Jos buvo pagamintos iš kažkokio tropinio medžio. Pats medis labai trapus ir silpnas, tačiau jis turį rausvą atspalvį ir labai gražią struktūrą. Beja, tas medis labai kietas ir suėjo keletos slenksčių gamybai. Aišku palečių medis turį savų problemų- viena iš jų tai skylės nuo vinių…

Problema sprendžiasi lipalų ir kaiščiais. Visai gražiai gaunasi.
Biški kaip gavosi lango kampas. Pradžioje ten buvo kiaura skylė su visokiom vatom ir makrofleksais. Dabar daug maž užsitaisė, tik nauja mediena ne tos spalvos.

Dar reikėtu paluokuoti, nes kampe biški matosi atskalos nuo pjovimo- mano “kreizas” biški per didelių dantų ir per lėtai sukasi.

O dėl inkiliuko…

Šitas gavosi iš pusės vienkartinės paletės. Gal ir visai tiesus, nes darytas su elektriniais įrankiais.