Dabar aš gyvenu kaime, tai biški mažiau elektronikos, o biški daugiau ūkio darbų. O dar ir internetas toks, už trys eurus. Tik pajungi windowsinį kompą ir iškarto baigiasi, nes niekur neradau kaip paaiškinti, kad šitas wifi tai toks, iš kurio nereikia siurbti updeitų. O dabar biški rankdarbių. Man visada patikdavo visokie stipriai pagaminti daikčiukai, ypač visokie “smetoniški” buities rakandai, kurių dar buvo galima rasti Lietuvoje. Yra tokie senoviški kokliai su gražiais rimtais kabliukais kam nors džiovinti ir ant jų viskas normaliai kabo… prireikė vienoje vietoje kaime pagaliau prisukti kabliuką ir kažkaip aš neradau kažko panašaus į smetonišką. Visokios plastikinės nesamones atpuolė iškarto, o stipresni ir fainesni metaliniai variantai pobrangiai kainuoja. Jau galvojau, kad liks įkaltas vinis, tačiau netyčia aptikau kažkokią elektrotechninę detale:

Tai tikriausiai kažkokio jungtuvo ar kirtiklio mechaninė jungtis. Alavuota bronza ar žalvaris (nepatikrinau, o ir nesvarbu), lengvai apdorojama. Todėl buvo pasirinktas pusiau rankinis kabliuko gaminimas.


Kai kas buvo nupjauta su kampiniu šlifuokliu, kai kas nudildyta.

Jau pradeda formuotis įnagio forma.

Viskas kas grubiai pjaunama- nupjaunama šlifuokliu. O kas subtilesnio- dilde.

Buvo bandytas ir mechnizuotas šlifavimas. Tačiau šis prietaisas nelabai skirtas tokiom darbui, labiau jau plokštumom. Todėl teko padirbėti rankutėmis.

Iš toliau žiūrint kaip ir visai lygus. Deja, pasididinus matosi defektai. Bet tie defektai ir kreivumos duoda tik papildomą “šarmą”.

Dabar jau galima kultūringai kabinti rankšluoščius, paltus, vadeles ir kantarus, blogus vaikus- kabliukas tikrai tvirtas.