Atnešė “tą kinišką vatmetrą” kuris biški parūko pajungtas prie elektrinio dviračio. Aš jau iš anksto burbėjau, kad 100A tai negali būti, kad ten amperai specifiniai- kiniški.
Va tikrai, ant prietaiso parašyta, kad iki 100A. Nors laidai tai nelabai panašūs į laikančius tuos 100A. Žalias fonas turi milimetrinį tinklelį.
Continue reading →
Telefono aparatas “vertuška”, (rusiškai “Вертушка”) skirtas skambinti partiniams bosams, visokiems ministrams ir kitiems viršininkams. Šis aparatas buvo rimtas prestižo reikalas- tokius turėjo tik svarbūs žmonės. Kai kurie svarbūs žmonės turėjo net tokius namuose. Man papuolė aparatas pagamintas kažkur apie 1981 metus (sprendžiant pagal detales ir serijinį numerį). Jis tikrai nebuvo prijungtas prie ATC-1 (кремлёвка), bet prie ATC-2. Pirmoji stotis tai čia jau visokie šalies vadovai, o antra stotis tai šiaip rimti diedai.
Mano aparatui kažkas nukniso tarybų sąjungos herbiuką ant numerio rinkiklio. Pats aparatas yra STA-2 (СТА-2) ir teoriškai nieko nesiskiria nuo paprasto mechaninio laidinio telefono aparato. Tačiau pirmiausia jis žymiai sunkesnis. O kitas pastebėjimas- aparatas stipriai ekranuotas: laidai su ekranu, trys gnybtai, telefono korpusas iš vidaus nupurštas ala grafitiniais dažais. Trafai ir kažkokie droseliai patalpinti į permalojinius ekranus. Rusai labai bijoje distancinio telefono pasiklausymo per elektromagnetines bangas. Nes telefonas lygtai ne skirtas aukšto dažnio sistemai.
Continue reading →
Aš tikrai pražiopsojau! Nu vot asilas. Ir skaitytojai geri velniai, nepriminė! Tai reikėjo rašyti gegužės 15 dieną! Tada šiems www suėjo… 10 metų!
Rašyti šį blogą mane paskatino mano sunėnas “Henkas” ir tai, kad mano darbdavys pradėjo naują biznį susijusi su elektronikos šlamštu. Viena iš pirmųjų iliustracijų buvo apie vaškinį printerį:
Aš ji tada prikėliau iš mirusių, investavau į dažus.
Ir dar, kad atsirado keletas laisvų internetinių resursų ir serverių. Šie puslapiai visada sukosi ir dabar sukasi ant second-hand hardwarės ir stovi numesti nešildomam sandėliukyje. Nors per tą laiką pasikeitė ne vienas kompas ir Debian operacinė pasikeitė iš esmės kelis kartus. Tačiau viskas šiaip taip veikia. Per tą laiką byrėjo diskai du kartus (tfu tfu, tik sisteminiai), sproginėjo motininės ir maitblokio kondikai. Išsipūtė 3kW APC upso akumai (bliamba kokie jie brangūs) ir vieną karta buvau nulaužtas. Beja tai ne pirmas internetis projektas, yra-buvo toks www.savel.org, tas ten išviso senobinis, deja visiškai neišliko informacijos, gal kokiuose CD ar senam kompe. Pats domeinas rodos pirktas 2000 metais… apmokėtas iki 2024 metų, tai gal rodo, kad nežadu mesti interneto. O štai su internetu susipažinau dar praeitam amžiuje ir mano pirmas www buvo adresu www.omnitel.net/savel … waybackmachine sako, kad 1999 metais tuose puslapiuose parašyta “3 years on the net”, o copyrighte pirmas skaičius 1996.
Per šiuos laikus pakeičiau kelias mašinas ir nei vienos darbovietės. Nors darbovietės kito 🙂 T.y. aš nesikeičiu, keičiasi UABai. Firmos baliuose aš esu seniausiai dirbantis darbuotojas. Gal tik pagrindinis bosas ilgiau dirbo 😛
Dabar galima ir susigraudinti. O vertingas dovanas vežkite į Kauną. Poto jau rasit.
Taigis, kiek parašysiu kaip padarytas PWM kontroleris. Jis buvo kuriamas su kaikokiom įdėjom, bet tos įdėjos nebuvo realizuotos arba nebuvo reikalingos vėliau. Pirma mintis buvo, kad sistema bus skirta 24V sistemai, vėliau ji buvo naudojama 12V sistemoje, dabar Liion 4 celės. Buvo sugalvota analoginė per didelės srovės atkirta (šuntas, įtampos nuėmimas ir komparatorius), bet vėliau to buvo atsisakyta. Ir ta schemos dalis perdaryta į filtra ir buferį.
Schema kurią radau kompe. Ji kiek skiriasi nuo galutinės versijos. Pradžioje buvo dviejų pakopų stabilizatorius (IC2-IC3)+IC1. Mintis buvo tokia, kad borto 24V numušami iki 15V ir ši įtampa naudojama MOSFET draiveriui. Pakeliui, 15V mažinama iki 5V kuri skirta mikroprocesoriui (TINY138) ir “gazo pedalui”. Išėjimo mikroschema LM358 buvo maitinama iš 15V.
Po eksperimentų ir perdegimų liko tik 7805.
Veikimas toks- įtampa iš akumuliatoriaus, per dioda D1 (400V, 3A) eina į droselį L1. Neteisingos įtampos spaikai suvalgomi transilo D2 (kažkoks ~52V). Čia stovi elektrolitai ir pajungtas 7805 stabilizatorius bei LM358.
Iš 7805 penki voltai užglaistomi kelių elektrolitų patenka į MCU ir į “gazo” jungtį. Pradžioje ten stovėjo rezistorinis daliklis, dabar kiniškas holo variantas. Signalas per filtrą C2 ir R1, bei apsaugą D3 patenka į MCU.
MCU generuoja PWM signalą kuris per filtrą R6C patenka į LM358 buferį. Nes pernelyg “aštrus” signalas iš MCU kėlė problemas tolimesnėse grandinėse. R7 patempia signalą žemyn tada kai MCU dar nepasiruošęs darbui. Dabar signalas “be aukštų” eina į kitą plokštelę kuri išpjauta iš pramoninio įrenginio. Ten stovi UC3710T tikriausiai pagal tipinę schemą, įėjimo signalas irgi turi savo R daliklį, stovi keli kondensatoriai, diodas ir gana didelis transilas.
Signalas iš draiverio išsiskirsto į keturius mosfetus, kiekvieno mosfeto gate turi savo kelių omų buferį ir kelių kiloomų pull-down.
Programinė įranga “hard coded” konkrečiam holo davikliui. Nes holo daviklio dinaminis diapazonas gana mažas. Programinėje įrangoje numatytas “išėjimo kreivės” panaudojimas. Dabar kreivė naudoja linijinį dėsnį.
Dar kelios subtilybės- nėra visiškai mažų ir didelių PWM reikšmių. Per mažos reikšmės nepasuka motoro, tik cypia. O per dideliose nėra jaučiamo skirtumo. Todėl prie maksimalio reikšmės PWM išjungiamas ir MOSFETai atidaromi iki galo.
Source code ir sukompiliuoti failai: DC motoro variklio kontroleris.
Che, jau rugsšėjo mėnuo. Ir nuo vasaros pabaigos dar didesnė depresija. Tačiau reikia rašyti… Aprašysiu kiek svetimą projektą. Aš prie jo prisidėjau tik konstruodamas ir programuodamas elektroniką ir dovanodamas reduktorių.
Projektas vadinasi “elektrinis dviratis” be kiniškų išmonių. T.y. kiek galima mažiau pirktinių elementų. Tiesa, į projekto galą atsirado gazo mygtukas iš kinijos ir akumuliatorių krovikas- balansuoklis. Tačiau pastarieji kaip ir ne dviračio elementai.
