Kaiptais jau gaunasi, kad vasaros metu nelabai čia ką ir parašysi. Ypač, kai taip karšta, pats jau beveik smingi, o čia dar aplinkui visokie kompai galuosi su karsčiais. Todėl ir nelabai norisi ką nors dirbti. Nors biškutėlį bandom:

Kodėl ten toks suvingiuotas takelis? Aukštadažnis PCB droselis? Nanosekundinis užlaikymas? A nifiga. Paprasčiausiai buvo laisvos vietos ir tokia nuotaika buvo. Čia šiaip, for fun padaryta. Tai laidas iš išorinės baterėjos į BAV99 dvigubą diodą. Ir tiek.

Dar trugdo skrydžiai į UK. Jie labai nuobodūs. Kad ir jums panuobodžiauti, padariau filmuką, aišku sutrumpintą, kaip nuobodžiai skrenda tie lėktuvėliai…

Čia buvo sutrumpintas FR2145 skrydis. Leidimosi metu matosi, kaip atsidaro ir užsidaro reverso stalčiukas. Ir dar girdisi, kaip paklaikę keleiviai ploja. Ir poto keli kadrai, kaip jie nori tepti slides vos tik sustoja lėktuvėlis.

Dar vienas filmukas:

Specialus įgarsinimas- retarded voice. 🙂 O šiaip, tai sidabro granuliavimo eksperimento rezultatai. Dabar gaunasi dar geresni.

Va kokius kartais buteliukus žmonės randa savo sandėliukuose. Ypač jei giminės ir artimieji tarybiniais laikais dirbo kokiose laboratorijose ir kaip tikri tarybiniai žmonės nešė viską namo:

Paskaičiuojam: 100g PdCl2 tai yra apie 59g metalo. Pagal straipsnio rašymo dienos kainas gaunasi, kad buteliukas kainuoja apie 4150Lt. O jei butelaičių ne vienas? Man teko konvertuoti chloridą į metalą…

Ar bandėt kada nors auginti druskų kristalus? Valgomosios druskos kubelius ar kiek įdomesnius vario sulfato kristalus? Aš bent vaikystėje bandžiau ir nieko nesigavo. Dabar kai jau turiu patirties, galiu pasidalinti receptu. Reikia užsimaišyti vario sulfato tirpaliuką, uždengti nelabai geru dangteliu ir … nafig užmiršti jį gana ilgą laiko tarpą. Ir kai prireikia tirpaliuko staiga randi tokias grožybes.

Bendras vaizdelis.

Didžiausias vario sulfato kristalas prieš šviesą.

Aš žiaurus, kristaliukus vėl ištirpinau.

Dabar biški pabambėsiu kaip tikras Lietuvis. Skrendant jau tą minėtą skrydį ir kelionę atsiminė du pastebėjimai. Mano batai turi metalinę detalę viduje, todėl aš visada juos nusiimu. Ir Kaune, kaip visa padėjau ant tos transporterinės lentynos. Matyt kitas žmogus kiek pastumė mano batus jie nepapuolė į bendrą srauta. Kitoje pusėje, aš laukiu, laukiu, tačiau nėra mano batų. Mandagiai paklausiau, kur mano batai. Pirmiausia atsakė: Kai bus reikalas tada ir gausiu. O po kokių 15 sekundžių pasipylė priekaištai, kad batai buvo blogai padėti, kad aš visai nemoku jų padėti. Nu ten dirbančiai bobai ryškai trūko p… ir ji išsiliejo visus savo PMS tikriausiai ne tik ant manęs, bet ir kitų keleivių. O jei būčiau ten kaip nors pastumęs tuos batus, tikriausiai gaučiau pizdy, kad kažką ten lendu. Ir ne pirmą kartą išlenda norago rankena iš kišenės pas Lietuvos pareigūnus ir “specialistus”. Labai reikėtu, kad Lietuvos atsakingi asmenys tokiems chamuiloms įtaisytu kokius kursus kantrybei ugdyti… ir čia persikeliam į tas salas….

Čia, toks stambokas ciucis važiuoja tarpmiestiniam traukinyje. Kiek supratau iš jaunuolių pokalbio, ciucis turi bilietą, rodos 5 svarai kainavo. Tačiau ciucis didelis, ir jis ten po sėdynem ir po staliuku netelpa. Kelionė ilga ir ciuciui atsibodo gražiai sėdėti. Kiek painkštė ir išsidrėbė ant tako. Nei vienas žmogus nė žodelio nepasakė, nors visiems praeiviams (netoli buvo bufetas) tai buvo beveik neįveikiama kliutis. Traukinio konduktorius slinko gal kokius penkis kartus ir pats vos perlipdavo per šitą keleivį. Kiekvienas žmogus, gal ir viduje pyko, bet savo piktumui neleido išlipti į išorę ir gadinti kitiems dieną. O ir šiaip, atrodė, kad visiems žmonėms tas ciucis patiko. Nes pokalbiai maždaug tokie: o koks gražus ciucis. O gal jums jį patraukti. Oj ne nereikia, męs kaip nors perlipsime. Ir panašiai. Net aš ėjau pro jį, tai turėjau statyti savo koją ten kažkur prie jo pilvo, nes tokį didelį žingsnį daryti per visą ciucį nesigavo.

Beja, traukinumas vietomis važiavo didesniu nei 200km/h greičiu. Pats matavau.

Ir pabaigai:

Šypsokimės ir džiaukimės vasaros likučiais. 😛