Yra tokia akumuliatorių šeima- sidabriniai. Šiaip jie jau seniai naudojami- jie pirmieji kilo į kosmosą ir tikriausiai pirmieji leidosi į mėnulį. Bent jau pirmasis palydovas “sputnikas” ir amerikiečių mėnuldžipiai tikrai naudojo tokio tipo akumuliatorius. Aišku akumai turi ir neigiamų sąvybių- mažai krovimo iškrovimo ciklų, iš šiaip brangoki. Tačiau viena sritis, kur brangumas kartais nesvarbu, yra karinė technika. Vienoje karinėje technikoje radome atsarginius nenaudotus akumuliatoriukus. Gerai, kad nenaudoti- viduje nebuvo kalio šarmo elektrolito.

Jis atrodo maždaug taip:


Arba iš šono biški:

Išardom:

Viduje tokie maišiukai su baltais milteliais. Maišiukai su “klėmomis” jungiasi gryno sidabro laidžiukais.

Mane domina tik “pliusiniai” maišiukai. Nes ten yra sidabro oksido milteliai ir rišamoji medžiaga. Tuo tarpu minusinėse plokštelėse cinko oksidas ir sidabrinės vielutės. Teoriškai, kažkur turi būti nedidelis kiekis gyvsidabrio kuris pagerina akumuliatoriaus charakteristikas. Aš jo specialiai neiškojau, tačiau vistiek su chemija dirbti reikia atsargiai.

O toliau labai paprasta- sidabro vielutes ir sidabro oksidą sumesti į azoto rūgštį, palaukti kol viskas ištirps. Jei reikia išfiltruoti, su druskos rūgštim atskirti sidabro chloridą, ji išplauti, su cinkų atstatyti metalinį sidabrą ir jį sulydyti.

Galutinis rezultatas biški aptalžytas plaktuku, kad gražiau atrodytu. Rankinis XRF parodė 99.99% grynumą. Ką ir patvirtino plaktukas- metalas labai plastiškas.

Ne daug, ne mažai, vienas akumas rodos davė 35.6g sidabro. Tiesa su nuotrauka biški sukčiauju. Šitas sidabras ne iš šito akumo, ir čia svoris kažkur 25g. Bet iliustracija su tikru gautusi panaši, tik kiek didesnis gabaliukas.