Sidabro gryninimas, antra dalis. Keletą operacijų nenufotkinau senesniam straipsnyje, todėl čia dar kiek iliustracijų:
Čia toks pilkos sidabro drumzlės, kai per naktį sureaguoja. Jos tokios minkštos ir susiklijavusios. Jų nereikia sudžiovinti, nes kitaip jos pavirs į dulkes ir skraidžios po orą. O drėgnos jos lengvai susirenka į tokią krūvą:
Paspaudus dar išbėga gana daug vandens. A, tiesa, pamiršau paminėti, kad šias pilkas drumzles reikia perskalauti.
Sudedam su visu filtriniu popierium į tigliuką. Ant viršaus reikės suformuoti borakso sluoksnį. Bet nereikia užmiršti, kad ten dar daug vandens. (sorry už nešvarias panages. Beja, sidabro junginiai labai dažo rankas, todėl nenustebkit, jei kitą dieną pastebėsit juodas dėmes).
Nuotrauka nepavyko. Šiaip elektrinė krosnelė numiro, o su degikliu nesimato. Boraksas pasidaro permatamas, popierius po truputi išnyksta, o sidabras gražiai dugne lydosi. Kartais sveika ten viską pamaišyti su grafitiniu strypeliu ar titano adata.
Kai išsilydo, tigliukas sudaužomas (~5Lt +PVM nuostolis)… bandžiau visokiom priemonėm iššaugoti tigliuką, tačiau nepavyko.
Gautas sidabras nuplaunomas stipria druskos rūgštim (arba nuobodžiai valomas mechaniškai), nes boraksas prilimpa. Peržiūrėti borakso likučius, nes ten papuola nesusilydę rutuliukai.
Teisingai ir švariai dirbant sidabras, galima sakyti gaunasi chemiškai švarus.
“Gautas sidabras nuplaunomas stipria druskos rūgštim”
Mačiau kaip juvelyras plauna auksą, tai sakė, kad geriau plaut silpna (~5%) rūgštim, bet rūgštį reikia užkaitint stikliniame inde. Auksą plovė su sieros rūgštim, o kaitino tiesiog paprastai ant dujinės.
Hmm, o aš prisimenu chemijos pamokų laboratorinius, kai gryninome Ag kaitindami AgNO3 ir dar kažką(na čia nelabai prisimenu :D) mėgintuvėlyje 🙂
Levai, tai reiktų suprasti, kad ir jūsų kontora patapo dar viena metalo grynintojais? 🙂
‘Vytautui: skirtingas metalas, skirtingos priemonės. Sidabro nevalgo HCl, o štai boraksą valgo (iki boro rugšties), todėl ir taip nusiplauna.
kionig: nea, čia kiekybinė analizė. Daryti “gryninimą” vietoje, “ant kelėnų” ir dar oficialiai- neapsimoka. Bet va sužinoti kiek yra medžiagos reikia. Tai labai paprastas metodas nustatyti sidabro kiekiui kuris yra pradinėje medžiagoje. Čia buvo keli degintų juostų pasiūlymai. Žinant sidabro kiekį jau galima žinoti ir kainą.
O ir eksperimentas labai paprastas ir “išvaizdingas”.
Kad rūgštis skirtinga, tai taip. Mano posto esmė – pakaitinta silpna rūgštis turėtų būt geriau nei šalta stipri. Ar su sidabru tai veiks nežinau, bet manau verta paeksperimentuot:].
Prisiminiau dėl tigliuko, tas juvelyras paprasčiausiai iš kažkokio molio jį susilipinęs buvo, kokio tiksliai nežinau, bet jo savikaina artima nuliui, spėju.
Norėjau paklausti (jeigu ne paslaptis), koks kiekis fotojuostelių buvo sudeginta, kad išgauti tiek sidabro?
Deja negalėsiu atsakyti, nes pats nežinau. Tik žinau, kad tai ne paprastos juostos, o rentgenogramos. Jei netyčia sugalvosit deginti spalvotų nuotraukų negatyvus, tai iškarto pranešu, kad visą sidabra jau nusipyzdijo ryškintojai 🙂
Taip pat neapsigaukit, papuola žmonėm ir kino filmų juostos (spalvotos)- jose irgi sidabro nėra. Ne vienas taip susimovė.
Nuo pelenų gaunasi apie 20-40% metalo.
Sovietmečiu dirbau fotostudijoje. Kaip ir viskas sovietmečiu, atidirbtas fiksažas keliaudavo į kanalizaciją, niekas nesurinkinėjo. Aš to nedariau ir išskirdavau sidabrą tokiu būdu. Į seno fiksažo baką ant virvučių reikia prikabinėti cinko atraižų. Jų bet kurioje spaustuvėje galėdavai nesunkiai išprašyti. Iškrisdavo juodos spalvos nuosėdos. Skystį reikia atsargiai nupilti, nuosėdas surinkti, padžiovinti. O toliau kaip Levas sako – į tiglį, užpilam borakso ir lydom. Vietoje tiglių naudodavau “porcelianinius” puodukus kavai gerti 🙂 Taip per 5 metus prisirinkau sidabro apie 4 kG.