Kai kas man prikaišiojo, kad mano weblogas labai jau toks “geležinis”, be jokio “skoningo”, “skanaus”, turinio. Tai va, jums žinutė iš visai kitos operos. Ir kartu aš išduosiu dar viena savo paslaptį…
Tikriausiai daugelis valgė per šventes keptą antį? Skanus dalykėlis, bet jo dažnai būna mažokai- vienas lavonėlis visai šeimynai. Ir dar ragina: valgyk garnyrą… Bliamba, kad pajusti tikrą anties skonį, reikia kaip kokiam viduramžių grafui pririesti tos antienos iki viršaus. Taigi, šeimyna, giminės ir artimieji išsilakstė- kas kažkur, kažkas atostogauja prie Adrijos jūros… O štai Levas nutarė pasidaryti sau šventę. Išsikepti antį. Nuėjau į kiek didesnę pardoškę, ta kur su “X” raidėm ir nusipirkau ančiuko lavonėlį. Tokį 2,02kg svorio. Kaip tik man “paėsti”. Vyrai nebijokite kulinarijos, čia tik moterys burčina, kad tai sudėtinga. Jei mokate sulituoti koki aparačiuką su procesorium, tai jums iškepti antį- baikos.
Lavonėlį išplaunam. Pažiūrim ar viduje kas nors nepalikta. (Kai perki kitur, ne “X” parduotuvėje, tai viduje galima rasti visokių gyvūnėlio atsarginių detalių: skrandžiukų, kepenėlių…), praplaunam.
Išsiverdam puode kokio nors kamšalo- pvz. kruopų. Aš panaudojau ryžius. Pavirtas kruopas, kartu su keliais papjaustytais obuoliais ir plius nenustatytą kiekį prieskonių sukišam į lavonėlio vidų. Kad kamšalas nepabėgtu, kojas suglaudžiam ir surišam. Galima su medvilniniu šniūru. Aš panaudojau varinę vielutę (be izoliacijos). Nuo UTP kabelio. 🙂 Lavonėlio išorę apibarstom įvairiais prieskoniais, druska.
Paimam kepimo maišą (rankovę). Į jį imetam dar vieną perpjautą obuolį ir sugrūdam lavonėlį. Visą komplektą dedam ant “blėkos” ir trenkiam į orkaitę. Orkaitę nustatom apie 150…200 °C temperatūrai. Po maždaug 30 minučių lavonėlis pradeda kepti. Maišas išsipučia. Maišas neturi liestis prie orkaitės sienelių, nes tada jis prasikiaurins. Po kažkiek laiko (čia jau mistika, negaliu pasakyti. Manau po kokios valandos.) lavonėlio viršutinė dalis paruduos, o apačioje prisirinks skysčio kuris viduje virs. Tada reikia lavonėlį apversti- tam, kad abi pusės gražiai paruduotu. Nes kitaip apatinė pusė bus balta- lavoninė.
Dar po kažkiek laiko, pradeda ruduoti ir kita pusė. Tada praduriam maišiuką, kad ištekėtu skystis ir riebalai. Čia jau atsargiai- ne daug trūksta iki traumos. Dar kiek pačirškinam- galima įjungti grilį. Jis gerai patirpdo poodinius riebalūs.
Ir taip maždaug po dviejų- trijų valandų lavonėlis pavirsta gana skaniu daikčiuku- kepta antim. Skysti išpilam (kai kurios šeimininkės kažką iš jo daro, bet mes mesėdžiai), plėvelę išmetam.
Gaunasi kažkas tokio.
Tas mažas buteliukas tai Graikiška degtinė. Jei suriesit visą antį, jos gali prireikti, kad suaktyvinti skrandžio veiklą.
Vsio. Nebegaliu daugiau rašyti. Kepsnys jau kiek praaušo, einu maitintis.
P.S. visus indus geriausiai išplauti su indų plovimo mašina. Rankomis plauna tik lameriai.
