Sveikinu visus su naujais metais. Lai nauji metai būna linksmi, laimingi ir ramūs. Kaip šitie namukai:
Tai originalus Kauno primityvisto piešinukas. Originalus netgi rėmelis. Perspektyva biški kreiva, bet paveiksliukas spinduliuoja ramybe. Noriu jau aš taikos…
Metai baiginėjasi…
Ir pagrindinis Naujų metų projektas bus čia:
Va toks metų pabaigos fotopostas.
Papuolė į rankas tokia maža ISA PCB su keliais čipais. Su magišku užrašu “Y2000”. Ir iškarto trenkė nostalgija, apie tai, kaip visi panikavo, kad kompiuteriai 2000-taisiais metais išprotės, nes metai tik dviženklis skaičius. Aišku buvo bėdų su tais metais, bet daugelis panikuotojų nepagalvojo, kad technologija smarkiai tobulėja ir kompai pradėjo labai greitai morališkai senti.
O tiems, kurie strigo su sena technika, atsirado visokie BIOS pataisymai. O jei nėra BIOS pataisymo, va jums papildoma plokštė su ROM. (Kitos mikroschemos tik supaprastina ROM pajungimą prie ISA linijų)
Nutariau pažiūrėti, kas tos mikroschemos viduje. Viduje labai mažai kodo, tai buvo kaip tik, kad pasimokinti Hidros (GHIDRA) programos vartojimo.
ISA PCB yra 8 bitų. Vadinasi suderinama su pačiais primityviausiais x86 procesoriais. Vadinasi kiek rimtesni procesoriai turi veikti “REAL MODE” režime. x86 procesoriaus kodas vos vos panašus į Z80 ir tikrai panašus į 8086. Hidra išardė kodą. O internetai padėjo atpažinti- pirmi trys baitai tai 55 AA 10. “55AA” tai signatūra, o 10 tai programos ROM dydis (kart 512 baitų, h100). O nuo 4 baito prasideda pati programa.
Konkreti Y2K PCB darė šitą: išvalo ekraną (rodos), parašo užrašą, nuskaito dalį RAM ir kažką paskaičiuoją ir jei nepavyko, sako error ir išeina, nuskaito RTC per BIOS, nuskaito RTC tiesiogai, palygina, ir jei kažkas gaunasi arba rašo, kad kompas suderinamas su Y2K arba bando (?) pačinti BIOSą. Čia jau spėlioju, nes mano žinio gana trumpos čia.
Kilo mintis padaryti va taip:
Copy-paste kažkiek asemblerio mnemonikų… ir kaip sukompiliuoti? Internetai sako, kad standartinis GCC, su raktažodžiais tipo “-m16 -nostdlib -ffreestanding” turi gaminti x86, 16bitų, REAL kodą. Ir tikrai, kopijuotas kodas iš Hidros susikompiliavo. Toliau teko kankintis su LD.exe ir visokiais loaderiais, kad gautųsi ROM image, o ne exe failas. Tai irgi buvo pilnas nuotykių žaidimas kuris nepavyko iki galo.
Tačiau kodas neveikė realiuose kompiuteriuose.
Ir pasirodo, kad JOKS GCC nesugeba generuoti teisingą 16 bitų, REAL MODE kodą. Iš principo. Binarinių failų palyginimas parodė, kad CALL, RETF ir gal kitokios instrukcijos generuojamas 32 bitų. Tas 32 bitų kodas “kaip ir suderinamas”, bet kai paleidi iš BIOSo, tai tikrai nesuderinamas. Ir nesvarbu koks procesorius- 486DX irgi nesuprato.
Rašyti softą be CALL kaip ir sunkoka. Gerai, kad čia tik kelios eilutės- išvalyti ekraną, per BIOSą (TTY režime) išspjauti tekstą ir nuskaityti ANYKEY iš klaviatūros. Teko viską perrašyti tiesiogiai. Ir rankutėmis įkelti “RETF” teisingą kodą programos gale. Kodu nesidalinu, nes jis baisus, nesuprantamas ir ten per daug POP/PUSH (kopijavau iš tikrų paprogramių, kur išsaugoja registrus). Svarbu veikia.
ROMas turi primityviausią kontrolinę, 8 bitų, sumą. Todėl reikią paskutinį baitą ROMe kaitalioti tol, kol suma nepasidaro 00.
O dar radau keistą PCI plokštę iš Izraelio- kažkoks tipo “security”. Pati PCB tai kastruota tinklo plokštė su BOOT ROM. Jei bus azarto, bus galima pasinagrinėti šitą kodą.
Taigi, be normalaus asemblerio, koduoti ROMą labai sunku. O tiek turėjau planų- panaudoti C kalbą ROMe ir PC kompiuterį panaudoti kaip mikrokontrolerį. Kam? Ogi smalsu. Nebent PCI kompiuteriai jau tikrai valgo 32 bitus ROMe.
O grynai asembleris tai NASM. Jam puikiausiai kompiliuojasi. Tikriausiai komentaruose bus pilnas komplektas NASM kompiliatoriui.
P.S. Originalus Y2000 ROMas.
Jau trečia krosnis genda dėl to pačio gedimo. Pirmas kartas buvo 2020 metais, antras- 2021. O dabar, 2024 metų pabaigoje ir vėl.
Šį kartą video variantas. Nes tai jau tipinis gedimas. Lėtas darbas, nes žiūriu serialą ir kartu remontuoju.
Video nepilnai chronologiška- kažkuriuo metu buvo savaitės pertrauka, nes tingėjau važiuoti ir pirkti kondensatorius. O rezistorius palikau originalius, nes tokių neturiu ir nežinau ar galima mažą kiekį nusipirkti. O ir šiaip jie geri. Milžiniškas – fliuso ar kanifolijos kiekis ant PCB? Nežinau, klauskit kinų. O štai mano fliusas uždžiuvo.
Ir nebijokit, kad čiupinu tipo 400V maitinimo pusę. Daugelis impulsinių maitblokių pasileidžia nuo ~30V.
Gavosi beveik ASMR filmukas.
Pagaliau! Iš kokio šešto karto pavyko rasti 386 kuris pasileido. Aišku čia ne originalus intelio, bet Amd klonas ir pavadinimas tikriausiai toks: Lucky Star 386SXA.
PCB buvo gera, nes kažkas pašalino batareiką. Ir … pakeliui pašalino RTC, BIOS ir klaviatūros kontrolerio čipus. Aišku dar ir išlupo RAM tiesiai, nulauždamas visus fiksavimo elementus. BIOSą lygtai radau internete- kiek naujesnės versijos PCB, bet su tuom pačiu (tikriausiai) čipsetu. Ir iš Laimingos žvaigždės pavirto Aceriu. Nors pirmuosiuose testavimuose veikė ir su kito, DX kompiuterio BIOSu. (Čia 16 ir 32 bitų skirtumas, jei ką). Klaviatūros kontroleris kažkoks atsitiktinis, iš naujesnio kompiuterio. Nusprendžiau, jei pradžioje parašyta “AMI”, tai bus suderinamas su “American Megatrends”. VGA plokštė irgi kiek apkramtyta- biški nėra RAM čipų. Tai ne visos spalvos veikia.
Kas įdomiausia, kompiuteris veikia nuo vieno maitinimo- nuo 5V. Ir ima kiek daugiau nei 10W, čia su VGA ir kieto disko plokšte. HDD plokštė tai naujadaras, skirtas XT kompiuteriams. Tačiau pasirodo, suderinamas su 386 kompiuteriu.
Turiu nulenkti galvą Taivanio kompiuterių “unifikavimui”- sukišus atsitiktines detales kompas vis tiek pasileido (a, dar RTC, tai košerinis Motorolos čipas). Ir net pasileido Windows 95. Leidosi ir 98, bet pradėjo pykti dėl draiverių ir šiaip čia viskas labai lėtai veikia- čia 33MHz papimpintas 286 (386SX).
Žinot koks dabar retas kompiuteris? Aišku ne koks XT/AT/286, kuris retas dėl to, kad jų buvo mažai, o pirmieji 386. Todėl, kad jie jau seni ir dar dėl to, kad buvo neteisingos batareikos. Kol kas dar neradau nei vieno 386 (486SX) kur nepažeista motininė plokštė.
Sakysim randam tokį ekskliuzyvą:
Atrodo viskas normaliai- tikra laiko kapsulė. Vienintelė bėda- korpusas ne visas (o jis egzotiškas) ir biški kažkas išėmė kietą diską su … kampiniu šlifuokliu? Tačiau pagrindinė bėda- žalias daiGtas.
Atrodo viskas kaip normalu- sena batareika, tiksliau akumuliatorius. Dulkės. Tačiau tai NiMh (ir NiCd veikia panašiai) chemija. Su laiku išvarva elektrolitas. O jis labai keistas ir kiek šarminis. Keistas todėl, kad labai smagiai valgo varį, o šarminis- tai jis traukia iš oro drėgmę. Nulupam batarkę:
Čia dar gelytės. Čia buvo varis.
Matosi, kad PCB apsauginis lakas dingo. Ir varis paėstas. Labai pasisekė, kad varis nenuėstas kiaurai. Tačiau takeliai prie L1, C1, RA8 ir C47 irgi be lako. Čia nuėdė kažkiek. Dar neaišku kaip atrodo po kištuku. Tačiau blogis nepasibaigė- jis šliaužia. Netgi kiauriai per VIA.
Matosi, kad chemija perlindo per VIA (ir juos pagriaužė). Taip pat, matosi, kad pasikeitė spalvos (vadinasi šarmas palindo po laku) ar net kai kur grynas varis. Kai kur gal net nugriaužė takelius.
Jei turite pažeista PCB tokios chemijos, perplaukite PCB su actu. Silpna organinė rūgštis pašalins šarmą ir nesukels daugiau bėdų. Poto stipriai perplaukite su muilu, daug švaraus vandens, ir jei galima- distiliuotas vanduo ir spiritas. Poto drąsiai kaitinkite PCB ant ~80℃ radiatoriaus.
P.S. PCB netestuota. Daug vilčių kad veiks, nes pažeidimas toli nuo čipseto.
Atsiuntė vienas žmogus į linką youtubėjė, kur žmogus kaip stebūklą aiškino apie germanio tranzistorius, pnp ir npn ir, o dievai, apie žemė = pliusas. Beja, kalba buvo apie Uher magiuko stiprintuvą.
Todėl trumpas bambesys- koks skirtumas (jei neimti subtilybių), koks ten žemės potencialas, iš ko padaryti tranzistoriai- germanio, silicio, galio arsenido ir kokio nors karbido1. Yra pnp ir npn tipai ir jie, supaprastintai skiriasi tik srovės tekėjimo kryptimi. Ką ir rodo ta strėliukė.
Senoviškuose žurnaluose netgi kartais rašydavo- “schemą galima paleisti ir su kito tipo tranzistoriais, tik reikės pakeisti maitinimo poliariškumą“.
Ar germanis geresnis? Bendriniu požiūriu tikrai ne. Ir brangesnis, ir su temperatūra nėra gerai. Ir tikrai kažkaip nesigirdi apie germanio viršenybę. Gal kažkiek, specifinėse schemose, kur reikia mažesnės įtampos ant perėjimo. Gal kaip diodas- detektorius. Gal kokie specifiniai aukšto dažnio stiprintuvai…. Ir tikrai ne “šiltas lempinis garsas”. Šito kliedesio nepakenčiu. Mano giliu įsitikinimu- stiprintuvas turi tik stiprinti. Išeinantis signalas turi atitikti įeinantį, skirtis turi tik amplitudė. Ir galimybė paimti daugiau srovės. Jei reikia “šilto lempinio garso”- tembro ir efektų filtrai jums į rankas.
Išsibambėjau 🙂
Elektroninėse atliekose buvo atvežta gal paletė NOS1, nenaudotų, originaliose dėžutėse Cisco Access Pointų. Kelis paėmiau pabandyti ir mano nelaimei, pagal geras Cisco tradicijas, firmwarė viduje buvo “valdoma iš serverio”. T.y. tokia firmwarė, kuri skirta didelėm įmonėm, kur visokie prietaisai patogiai valdomi ir specialaus “kontrolerio” (serverio). Ir įjungimo metu, likusi firmwarė ir konfiguracija užsikrauna ir nieko nereikia individualiai konfiguruoti.
Pats AP gana elegantiškas, palaiko 2 ir 5G dažnius, POE ir panašiai. Patingėjau tada aš ieškoti kaip juos paleisti ir keliasdešimt jų išardė. Keli liko, ir iš neturėjimo ką veikti (ir su slaptais kėslais) aš nutariau perrašyti jų programinę įrangą į “user friendly” ir “Self containing”. Tam reikalui reikia Cisco serial kabelio (realiai kogero TTL lygio COM kabelis, netikras RS232). Netikėtai aš tokį kabelį turiu.
Nustatom kompiuterio IP adresą: 10.0.0.1 (255.255.255.0). Bet nežinau, ką padariau, kad mano laidinis ryšis turi du adresus:
Ethernet adapter Ethernet:
Connection-specific DNS Suffix . :
IPv4 Address. . . . . . . . . . . : 10.0.0.1
Subnet Mask . . . . . . . . . . . : 255.255.255.0
IPv4 Address. . . . . . . . . . . : 10.0.0.254
Subnet Mask . . . . . . . . . . . : 255.255.255.0
Default Gateway . . . . . . . . . : 10.0.0.2
Terminalas 9600.8.n.1, ir konsolėje matome informaciją, kaip kuriasi AP savo keistam režime.
Pasileidžiam, tftpd64. Pasididinam “timeout” iki kokių 30 sekundžių. DHCP nustatymuose parašom, kad duotų IP adresus tame pat potinklyje. Ir log langelyje matome, kad AP pasiėmė adresą. Nenustebkite, kad adresas kaitaliosis, čia greičiausiai Tftpd bėdos. Base aplankas nurodo į ten, kur yra firmware failai.
Terminale kartais reikia paspausti ENTER, kad atsirastu command promptas “>“.
Pirma komanda: enable
slaptažodis: Cisco
Jei AP jau turi kokią nors konfiguraciją, reikia nuspausti “mode” mygtuką, išjungti prietaisą ir vėl įjungti laikant mygtuką. Ir tik po kokių 20s, LEDas pasidarys raudonas, o terminale parašys, kad mygtukas nuspaustas, tada jį atleisti. Tada AP persikraus į avarinį “image” ir gal slaptažodis nusimuš.
Suveikus slaptažodžiui, AP command promptas pasidaro su “#“. Vadinasi dirbame “root” teisėmis.
sh ip int brief ← pasitikrinti ip. Šį komanda parodo, ar AP pasigavo adresą iš DHCP. Teoriškai galima rankomis nustatyti tą adresą terminale. Bet ten daug komandų. Paprasčiau vieną kartą susikonfiguruoti tftpd/dhcp ir viskas veikia.
Dabar kogero reikia parašyti šią komandą (arba sekančią), kad veiktu komanda “archive”. Kokią komandą? Priklauso nuo originalios firmwarės versijos.
debug lwapp console cli arba debug capwap console cli (c l i , i trumpoji)
Ir pats firmware įkrovimas. Pačios firmwarės jau nėra seniems prietaisams pas Cisco. Jie dėjo skersą ant savo senų produktų. Gal kokia webarchive gal rastumėt… Man padėjo guglės paieška ir kažkoks geras žmogus, kuris į githubą padėjo “testavimui” tuos image. Pasiguglinam apie firmwarės versijas ir kaip failai vadinasi. Mums reikia pilnaverčio, “standalone”, “self managable” failo. Nusikrautą imagę reikia pervadinti į defaultinį pavadinimą jei darome avarinį užkrovimą. Tačiau darant “mano” metodu, tereikia parašyti failo pavadinimą į komandinę eilutę:
archive download-sw /force-reload /overwrite tftp://10.0.0.1/c1130-k9w7-tar.tar
Poto bus siaubingai daug teksto terminale, ir tikrai palaukite iki galo. Pilnas softo perrašymas užtrunka kelias minutes. Palyginimui, palieku putty log failą. Ir aišku palieku tftpd log failą (ten pasimato, kokius failus AP bando nusikrauti). Ten matosi normalios AP užklausos viso proceso metu ir per pirmą normalų užsikrovimą.
Toliau užtenka eiti į naršyklę, suvesti DHCP priskirtą IP adresą ir konfiguruoti AP. Pirmo prisijungimo vartotojo vardas: Cisco, slaptažodis: Cisco
Sukonfiguruoti AP per WWW yra dar vienas tikras questas, nes Cisco pasistengė viską padaryti kaip galima sudėtingiau. Gal yra tokiems AP koks user friendly firmware?
Spalio mėnesio fotopostas. Biški nėra ką rašyti.
Kas nors kiek užsiima retro kompiuteriais, žino, kad seni mechaniniai diskai gali bet kuriuo momentų subyrėti. Arba jie labai cypia, ir kai kuriems žmonėms jau nebelaiko nervai.
Yra visiems žinomas būdas, kaip pereiti prie SSD sistemos. Seniems kompiuteriams su IDE lizdu tai ypač lengva, nes dar plačiai paplitusios CF kortelės turi būtent IDE interfeisą ir kompui jos atrodo kaip IDE diskas. Ypač geros “industrinės” CF kortelės, nes jos stipriai nebijo perrašymų. Ir aišku kažkaip jau taip atsitiko, kad vienu metu prisirinkau gal šimtą tokių kortelių. Kai kurios CF kortelės, ypač iš kokio CISCO įrenginio, kartais būna su “write protect”, bet dažniausiai jos pilnai ištrinamos.
Kaip naudotis? Pirmiausia reikia dviejų “hardwarių”- bet kokio USB-CF skaitytuvo ir CF-IDE adapterio.
Toliau atrodo, kad viskas paprasta? Diskelis į kompą, fdisk, format /s ir t.t. Ogi ne. Kartai veikia, o kartais neveikia ir retro kompiuteris pakimba kraudamasis arba sako “missing operating system”. Nors BIOSas ir pamatė diską, ir net užkurus ir disketės kaip ir viskas gerai. Kankinausi kelias dienas, kol išmąsčiau kodėl neveikia (gal būt) ir kaip padaryti, kad veiktu.
Manau bėda tame, kad visokie MSDOS ir senieji DOS pagrindo windows ir kitokios operacinės sistemos labai jautrios ir kultūringos. Jos neištrina disko taip kaip reikia. Dažnai lieka keisti boot įrašai (nors fdisk /mbr) turėtu padėti. O dar lieka visokios nesąmonės pačiam diske. Ar net “FF” informacija. Ji kažkaip “klaidina” microsofto operacines sistemas.
Teoriškai turėtu padėti visokie “Rufus”, “rmprep” ar net “HP USB disk storage tools”… nieko jie nepadeda. Aš kalbu apie Windows 10 host kompiuterius.
Reikia daryti taip ir veiks (išbandyta su 1G ir 2G kortelėm). Pirmiausia reikia ištrinti esamas particijas (gal nereikia, bet geriau, nes kai diske nėra nieko- tada windows nesikiša su savo trigrašiu).
Pašalinam. Čia buvo “rufus” sukurta neveikianti particija (skirsnis). Toliau reikia su senu geru Win32 Disk Imager nuskaityti visą CF kortelę? Kam? Ogi 2GB kortelė viduje bus biški ne 2GB, o kažkiek kitaip. Nuskaitant pasidarom tikrą “fizinio disko” kopiją.
Nuskaitytą failą kietam diske galima iš karto pažymėti kaip kompresuojamą, tada disko failas bus mažytis.
Pasileidžiam programą HexEdit ir viską užnulinam. Tuos visus FF, jei kortelė nauja, ir visokias nesąmones, jei kortelė naudota. Tai svarbu dėl dviejų dalykų- MS DOS nehaliucionuos ir kartu disko image failas host kompiuteryje užims tik megabaitą.
Dabar reikia pasileisti nemokamą retro kompiuterių emuliatorių “PCem“:
Sukonfiguruojam panašios kartos kompiuterį į tą, kuriam ruošiam diską. Pasirenkam naujai pagamintą failą- visi CHS settingai nusistato automatiškai (galima užsirašyti, jei kompas ypač senas). Ir užsikuriam emuliatorių iš MSDOS 6.22 disketės.
Ir atliekam standartinius veiksmus:
Perkopijuojam atgal disko image į CF kortelę. Paleidžiam retro kompiuterį:
Kas smagiausia, CF kortelė puikiausiai matosi ir šiuolaikiniam kompiuteryje- nėra bėdų su failų apsikeitimu (yra niuansu su ilgais failų vardais, bet čia jau kita tema).
