Pratesimas iš pirmos dalies. Pirmoje dalyje pašalinom video problemas, keitėm negyvas RAM mikroschemas ir nelabai mums gavosi pilnai paleisti kompiuterį, nors testinė ROM pasakė, kad visas RAM geras. Man pavyko susisiekti su testinės ROM autorium ir apsikeitėm keliais laiškais. Deja, jis negalėjo man nieko padėti, nes arba nelabai norėjo, arba tikrai nebuvo jo praktikoje tokių problemų. Jis tik pasakė, kad jo nuomone, ULA bloga (pagrindinė, unikali ir brangiausia mikroschema). Tokios mikroschemos gedimas nurašo visą kompiuterį į atsargines dalis ir tai reiškia, kad vėl reikės ieškoti kur nors nebrangiau 50 pinigų kainuojančio kompiuterio.
Nutariau dar nenuleisti rankų ir pradėjau skaityti kaip visdėlto veikia originalus kompiuteris. Ir perskaityta literatūra tik patvirtino, kad Sinklerio inžinieriai kažką vartojo. Kompiuteryje yra du “prietaisai” kurie nori bendrauti su atmintim- procesorius ir ta pati ULA, kuri formuoja video vaizdą. Taip pat, čia naudojamos DRAM mikroschemos, todėl jas reikia reguliariai “perskanuoti”, kad neprarasti atminties turinio. Paprastam ZX tai daro rodos ULA, o šiam 128K šedevre tai daro ir CPU ir ULA. Tai tik gelytės- kai rodomas vaizdas, ULA turi prioritetą prie video atminties ir tada stabdo procesorių (todėl mano savadarbis ZX buvo per greitas). Procesorių galima stabdyti per specialią koją, bet jis stoja ne iš karto. Todėl, kad nesitrumpintu CPU ir ULOS signalai (adresai ir duomenys), tos mikroschemos atskirtos… rezistoriais (470R). Tipo procikas dar kažką daro, o ULA jau rodo vaizdą ir ji pajungta “arčiau” RAM, tai jai ir gaunasi prioritetas. Viskas remiasi subtiliais įtampos reguliavimais per tuos rezistorius. Panašus procesas būna, kai procesorius jau nestabdomas ir kreipiasi į upper RAM , bet ULA paišo vaizdą iš low RAM.
Taigi, kiek naujesnis RAM, kartu ir kiek geresnis. Todėl jis mato abu įrenginius nekreipdamas dėmesį į tuos nuotabius rezistorius. Sudėjus senesnio tipo RAM, viskas susiremontavo. Ir kuo mažiau liko modernių mikroschemų tame banke, tuo labiau ryškėjo vaizdas. Dabar gavosi, kad žemoji atmintis surinkta ant retų 64kbit mikroschemų, o kitas bankas ant 256kbit. Nenaudojami bitai lieka nepanaudoti.
Išprendus pagrindinę problemą, pradėjom kompiuterį gadinti- daryti jį jau nebe “kanoną”. Pirmiausia, aš nekenčiu to durno sprendimo, kad kištuko centre yra minusas, o išorėje pliusas. ZX tai mėgsta. Todėl aš perdarau taip, kad veiktu bet koks maitblokis ir nieko neatsitiktu. Zx maitblokių dažniausiai aš nebeturiu, todėl darom taip:
Sukeičiam pliusa su minusu, dar čia sudėjom vieną diodą. Jis vargšiukas stipriai kaito, nes kompiuteris valgo virš ampero kai sukasi magnetofonas. Aišku kaito ir 7805 kuris biški matosi nuotraukoje. Tačiau anas prisuktas prie didelio radiatoriaus. Tačiau prie ampero srovės kaitinti ora nuo 9…12V iki 5V gal biški per daug.
Todėl radiatoriaus viduje atsirado šitas:
Man labai nepatinka naudoti kiniškus modulius (o ne savo), bet šį kartą dėjau kinišką. Jo minusas, kad jis “universalus” ir labai sunku nureguliuoti įtampą. Ir dar, nors tokie moduliai dirba ant 1MHz ir jiems kaip ir užtenka nedidelių kondensatorių, praktika parodė, kad prie pat DC/DC keitiklio reikia sudėti padorius elektrolitus. Taip ir padarėm- ten tilpo 180uF kilmingas Japonas ir 3300uF padirbtas Japonas. Seno 7805 nepašalinom, todėl matosi palaidas kištukas. Kondikų nesimato, nes jie pasislepė po PCB.
Elektros sąnaudos iš 12V maitinimo nukrito per pusę. Kompas dabar naudoja apie 6W iš bet kokio maitinimo.
Kaip nekeista, bet šiame kompiuteryje puikiai išsilaikė magnetofonas. Ir jis net veikia:
Aš naudojau antikvarinę kasetę, kurią pirkau iš piratų. Ją man ypač blogai skaitė su išoriniu magnetofonu. Va kokie metai ant vieno žaidimo loaderio:
Šis kompiuteris baigtas. “Padėtas” į muziejų.