Toks keistas pavadinimas “spaudai ir anspaudai” kilo… dėl LR įstatymų kvailumo. Kažkada susigalvojau, kad reikia susižymėti savo fantastikos knygeles, nes jas skolinasi kai kas. Kiek galvojau kaip tai daryti ir kreipiausi į firmelę kuri gamina anspaudus. Ir ten sužinojau, kad vienus galima gamintis, o štai kitų negalima gamintis, jie registruojami ir panašiai. Jau užmiršau kur kurie. Kai pradėjau aiškintis kuom jie skiriasi taip ir nesupratau, nes firmelės atstovas biški mykė ir panašiai. Neesmė (nors tiesa, prisiminkim apie kalio cianido ir boro rūgšties nuodingumą anot seimūnų).
Todėl kilo mintis pačiam pasidaryti… žymeklį. Šiaip, yra keletas metodų kaip tai padaryti. Pirmas bandymas tikriausiai buvo prie kokius 14 metų. Tada lazerio neturėjau, o turėjau rašalinį printerį. Tada anspaudai buvo daromi fotopolimerizacijos metodu. Man to polimero nepardavė, o ir šiaip, nebuvau toks naglas. Aš paprasčiausiai nusipirkau tą polimerą internetu 🙂

Štai, tas polimeras. Per tiek metų išbluko dėžutė, o ir neaišku ar jis dar veikia. Komplekte buvo plėvelė, kažkoks “skalbiklis”, pertvarėlių porolonas ir aišku fotopolimeras.

Gamybos technologija paprasta- atsispausdinam spaudo negatyvą. Nuo ultravioletinės šviesos polimeras kietėja. Ir kietėja sluoksniukais.

Aplink spauda klijuojam porolono sienelė, užpilam polimerą ir uždengiam kita plėvele, kad nebūtų burbulų. Tada švitinam ultravioletine lempa (panašiai kaip fotorezistą), tik čia reikia pataikyti polimerizacijos greitį. Beja, UV lempa turi mesti ryškų šešėlį jei norisi išgauti labai smulkias raideles. Taigi, pašvitinam tiek, kad pusė anspaudo sukietėtu, apverčia kitą pusę ir dar tiek pat pašviečiam. Poto užsimaišom plovimo priemomę ir išplaunam nesukietėjusi polimerą.

Čia jau naudotas polimerinis anspaudas savos gamybos. Diametras kiek mažiau nei 2cm. Gana gilus. Geriau pažiūrėjus matosi, kad mano rašalinis printeris nelabai kokybiškai spausdina.

Dabar, kai atsirado lazeris, galima pasigaminti dar kokius spaudus. Čia irgi galimi keli variantai. Galima graviruoti netgi lentoje. Tačiau galima iš Kinijos nusipirkti plastiką anspaudam. Jis būna dviejų rūšių- išgraviruojamas (kaip paprasta guma) ir atvirų porų (self inking) kuri graviruojasi taip, kad užsilydo “kempinės” poros, o ir dažai eina iš vidaus.

Oranžinis plastikas sudega ir lieka pilki pelenai. Tai gal net ir silikonas? Graviravimas paprastas- išdeginama visa nereikalinga medžiaga. Kokybė aišku gera- tačiau nesiekia fotopolimero.

Aišku nereikia užmiršti, kad vaizdą reikia daryti veidrodinį.

O čia jau tas atvirų porų plastikas (pilkas), čia žymiai sunkiau paskaičiuoti reikialingą galią ir greitį, nes plastikas greitai lydosi ir susitraukia. Čia gera kokybė nesigauna. Šalia stovi spaudas graviruotas organiniam stikle- aišku rašalinę kopiją sunku padaryti, tačiau galima daryti anspaudus plastiline, molyje ar smalkoje.

Čia tas, “selfinking” spaudas standartinėje armatūroje.

O čia jau dalis mano senų spaudų kolekcijos- kvadratinis su užrašu “SLAPTAI/СЕКРЕТНО”, trikampis “CG ŠTABAS/ ШТАБ ГО”, o apvalus pats kručiausias- jis bronzinis, “SPEC. SKYRIUS/СПЕЦ ОТДЕЛ. Lietuvos TSR STATYBOS MINISTERIJA KAUNO MEDŽIO APDIRBIMO KOMBINATAS nu ir rusiškai tas pats”. Juos jau ir taip aišku, kad radau darbe, kai krausčiau kabinetus.

O dabar pabambam. Ar šiais laikais spaudas-anspaudas toks svarbus? Su šiuolaikinėm priemonėm pakartoti jį tikrai nėra problemų! Pvz. anglijoje spaudas niekada ir nebuvo priemonė užtikrinti dokumento autentiškumą- ten svarbiausia parašas. Aišku, spaudas, ypač padilęs turi savo individualias savybes, ir ekspertai nustatys autentiškumą. Bet šiaip manau, kad tai tik eilinis dokumento papuošalas.

P.S. Anspaudu negaminu. Nesikreipkit.